Kaltinamajame akte parašyta, kad jis nemylėjo tėvynės, bet šį kaltinimą jis atmeta. Jis mylėjo, matydamas tėvynės laukus vergijoje ne kartą verkė kaip kūdikis ir sąžinės nepardavė. Kaltas jis dėl tylėjimo. Jis matė, kaip brolis broliui vagia laisvę, širdyje šimtą kartų prakeikė po teisės pamatais kilusį puvėsių grybą, bet lūpos neprabilo. Matė, kaip tie, į kuriuos dabar kalba, veda milijonus į bedugnę, ir nesušuko, kad gana, todėl pats prašo jį sušaudyti.

Žmonės jo nenorėjo įleisti, sakė, kad jis smirda šunimi, atvedė zakristijoną, o kunigas kartą jį net pavadino kiaule. Mūrininkas neslepia, kad viską pralaka ir kad namie septyni vaikai neturi ko padėti ant Kalėdų stalo. Bet jis primena, kad šituos mūrus ir didelius langus pastatė jis, ir sako esąs alkoholikas, cinikas, latras ir vis tiek krikščionis. Tikėjimas jam lieka atrama ir tada, kai žmonės jį atstumia.

Tamsią naktį kalbantysis ieško tėviškės ir klausia, ar Lietuva dar gyva. Kai jis parpuola bėgdamas per gruodą, atsakymą „Aš čia – gyva!“ ištaria žemė po kojomis, dangaus skliautai, Dubysa ir daina aukštuose pagojuose. Personifikacija parodo, kad tėvynė gyva visame, kas kalbantįjį supa, net kai aplink tamsu. Tas balsas rodo jam kelią, kai jis klupdamas eina iš pirkios į pirkelę. T. Venclova šį eilėraštį mini tarp tų, kurie sako, kad tauta išlieka, o vergija neamžina.