Mikalojus Daukša · g. 1527–1538, m. 1615
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“ konspektas
Apie ką kūrinys, penki faktai, kuriuos būtina žinoti, ir kaip jį panaudoti rašinyje.
Atnaujinta
Apie ką „Prakalba į malonųjį skaitytoją“?
Lenkiškai parašyta Mikalojaus Daukšos 1599 metų „Postilės“ prakalba. Autorius paaiškina, kodėl išvertė pamokslus į lietuvių kalbą, ir priekaištauja tautiečiams, kad šie paniekino gimtąją kalbą. Jis įrodinėja, kad tautą ir valstybę labiausiai išlaiko sava kalba.
Įsimink
- Mikalojus Daukša, 1599 m. „Postilės“ prakalba skaitytojui; Renesansas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
- Parašyta lenkų kalba; lietuviškai skaitome Reginos Koženiauskienės vertimą.
- Prakalba paaiškina, kodėl Daukša išvertė jėzuito Vujeko pamokslus į lietuvių kalbą.
- Tauta, pasak Daukšos, gyvuoja tol, kol išlaiko ir vartoja savo kalbą.
- Kalba vadinama meilės ryšiu, vienybės motina, pilietiškumo tėvu ir valstybės sargu.
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“: argumentai rašiniui
- Kodėl tautai svarbi gimtoji kalba?Epizodas Daukša primena Persijos karalystę, kuri, jo žodžiais, išsilaikė savo kalbos santaika, ir Romą, išgarsėjusią išlaikant gimtąją kalbą.Tai rodo Kalba yra tautos vienybės pamatas: ją sunaikinus, žūtų ir tauta.
„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“
Kontekstas Susiek su S. Daukanto „Darbais senųjų lietuvių ir žemaičių“: ir ten kalba laikoma tautos ir valstybės pamatu. - Ką žmogus praranda, išsižadėdamas savo kalbos?Epizodas Daukša lygina tautą, išmokusią lenkų kalbos ir paniekinusią savąją, su varnu, kuris užsimanė čiulbėti kaip lakštingala.Tai rodo Išsižadėjęs gimtosios kalbos, žmogus praranda savo prigimtį ir ima elgtis lyg būtų kilęs iš svetimo krašto.
„šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“
Kontekstas XVI a. pabaigoje Lietuvos bajorija vis dažniau kalbėjo lenkiškai; Daukšos prakalba parašyta 1599 m. lenkų kalba, kad ją suprastų būtent jie. - Kodėl žmogui svarbi tėvynė?Epizodas Daukša rašo, kad tautiečiai sudaro vieną kūną Kristuje ir Tėvynėje, o savo vertimą vadina mažu darbeliu, atsiradusiu iš didelės meilės Lietuvai.Tai rodo Tėvynė Daukšai yra bendrystė, kurią laiko kalba ir tikėjimas: jo darbas yra meilės tėvynei išraiška.
„mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje“
Kontekstas Susiek su J. Marcinkevičiaus drama „Mažvydas“: ir ten pirmoji lietuviška knyga gimsta iš meilės savo kraštui. - Ar žmogus atsakingas už kitus?Epizodas Kunigai, nemokantys žmonių kalbos, palieka juos nepažįstančius tikėjimo. Daukša perspėja, kad Dievas gali pareikalauti atsakyti už brolius.Tai rodo Mokytas žmogus atsakingas už tuos, kuriems gali padėti: todėl Daukša ir verčia pamokslus į lietuvių kalbą.
„duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti“
Kontekstas Daukša išvertė J. Vujeko pamokslus („Postilė“, 1599): tai viena pirmųjų lietuviškų knygų LDK.
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“: epocha
- XVI a. pabaiga; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungusi su Lenkija
- Kilmingieji kalba lenkiškai, o dauguma žmonių lenkų kalbos nesupranta arba moka ją menkai
- Katalikų Bažnyčia kovoja su reformacija; Lietuvoje plinta Renesanso ir humanizmo idėjos
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“: autorius
- Gimė tarp 1527 ir 1538 m. Babėnuose prie Kėdainių, mirė 1615 m. Varniuose
- Katalikų kunigas, nuo 1572 m. Žemaičių kapitulos kanauninkas
- 1595 m. Vilniuje išleido iš lenkų kalbos išverstą lietuvišką „Katekizmą“
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“: kūrinys
- „Postilė“ yra Evangelijų aiškinimai ir pamokslai visų metų sekmadieniams ir šventėms
- Išspausdinta 1599 m. Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje
- Knygos pradžioje yra lotyniška dedikacija vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir lenkiška prakalba skaitytojui
- Įtikinamasis tekstas; autorius kreipiasi į skaitytoją, klausia ir pateikia pavyzdžių
- Lietuviškai išvertė Regina Koženiauskienė; rinkinys „XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos“ (1990)
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“: temos
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“: veikėjai
- autoriuskalbantysiskunigas, išvertęs Vujeko pamokslus; gina gimtąją kalbą ir ragina ją mylėti
- malonusis skaitytojasadresatassu juo autorius kalbasi visą prakalbą ir pabaigoje atsisveikina
- ganytojaikunigaiknygoje ras tikrąjį mokymą ir medžiagos pamokslams; turi kalbėti žmonių kalba
- lietuvių tautaneigiamas veikėjasišmokusi lenkų kalbos, savąją paniekino ir kone jos išsižadėjo
- ūkininkaiteigiamas veikėjasnegalintys nueiti į bažnyčią galės pamokslus skaityti namie
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“: sąvokos
- Prakalbaįžanginis tekstas, kuriame autorius paaiškina skaitytojui, kodėl ir kam parašė ar išvertė knygą
- Retorinis klausimasautorius klausia, ar yra tauta be tėvų žemės, papročių ir kalbos; atsakymas aiškus be žodžių
- Palyginimasvarnas, čiulbantis kaip lakštingala, palyginamas su žmogumi, paniekinusiu savo kalbą
- Metaforakalba yra vienybės motina ir pilietiškumo tėvas
- Humanizmasteiginius autorius grindžia gamtos stebėjimu ir senovės tautų istorija
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“: sąsajos
- Gimtoji kalba ir pirmosios knygosJustinas Marcinkevičius, „Mažvydas“
- Kalba kaip tautos ir valstybės pamatasSimonas Daukantas, „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“
- Renesanso kūrinys apie LietuvąJonas Radvanas, „Radviliada“
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“: citatos
„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“
Daukša, apie kalbą„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos“
Daukša, apie tai, kas išlaiko tautas„šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“
Daukša, retoriniame klausime„mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje“
Daukša, apie tautiečius„duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti“
Daukša, prakalbos pabaigoje
Ar konspektas padėjo?