Daukša rašo, kad tautai gyvuoti nepakanka derlingos žemės, gražaus krašto ar tvirtų pilių. Tautos gyvuoja tol, kol saugo ir vartoja savo kalbą, nes ji kuria bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Todėl jis sako: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Sunaikinus kalbą, žūtų santaika ir gerovė. Įrodymui jis primena Babelio bokšto statytojus, kuriuos išsklaidė kalbų nesantaika.

Būtų keista, rašo Daukša, jei varnas imtų čiulbėti kaip lakštingala, o ožys riaumoti kaip liūtas, nes tada išnyktų jų prigimtis. Taip pat ir žmogus, pamėgęs svetimą kalbą ir paniekinęs savąją, ima elgtis taip, lyg būtų kilęs iš kito krašto. Šis palyginimas paremia ankstesnę mintį, kad meilę savo kalbai žmogui įdiegia pati prigimtis, beveik su motinos pienu. Išsižadėdamas kalbos, žmogus praranda dalį savęs.

Daugelis Kunigaikštystės gyventojų nepažįsta tikėjimo ir tebesilaiko pagoniškų prietarų, nes juos mokantis kunigas jų kalbos nemoka arba ja bjaurisi. Remdamasis šventojo Povilo žodžiais, Daukša klausia, kaip žmonės tikės, jei nesupranta skelbėjo. Jis primena, kad „mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje“, ir Dievas gali pareikalauti atsakyti už brolius, ypač iš dvasininkų. Būtent tai jį paskatino versti pamokslus, kad žmonės juos skaitytų savo kalba.