Faustas ištyrė filosofiją, mediciną, teisę ir teologiją, beveik dešimt metų moko studentus, bet jaučiasi nieko iš tikrųjų nežinantis. Nusivylęs knygų išmintimi, jis griebiasi magijos, tačiau iššaukta Žemės dvasia jį išgąsdina ir pareiškia, kad jis jai neprilygsta. Vėl likęs vienas, Faustas jaučiasi esąs kirminas dulkėse ir kelia prie lūpų nuodų taurę. Sulaiko jį Velykų varpai, choras, giedantis apie prisikėlusį Kristų, ir vaikystės prisiminimai.