– Ne tavo, nenukirsi! Rankos nudžius, kojas sau palaužysi. Kas tau liepa, girioje pušelė, ar kas? Krosny gal malka deginsi? Ech, ir žmonės gi nūnai! Senovėj žmonės kaip galėdami sodino medžius aplink namus, sodžiuose kaip giriose švokštė šlamėjo, visokių paukščių pilna buvo, o dabar koks ten snarglius, vos nuo žemės paaugęs, šūkaloja: „nukirsiu, nukirsiu!“ – šaipydamasis pyko Lapinas. – „Mano liepa!“ Pamėginęs būtai tu senovėj taip kalbėti! Ištiestų tave ant grendimo, įskeltų tau kapą, žinotai tada.

– Ot, nukirsiu, ir tiek! Mano liepa, ir baigta. Kad ne šventė, dabar nueitau ir nukirstau.

– Tfu! – spjovė Lapinas ir, paėmęs nuo suolo botagą, trimitą ir kepurę, nei neatsisveikinęs išėjo iš trobos.

Vyrai juokėsi, juokais senį palydėjo iš pirkios. Jie visi manė, kad Grainis tik erzina Lapiną, bet kirsti liepos nei manyti nemano.

IV

Saulė pakopėjo aukščiau į vidudangę. Laukuose jau gerai kaitino, bet girioje nieko sau: čia visą dieną vėsu. Tik mato senas skerdžius, kad varmų daugiau ir daugiau sukasi aplink gyvulius, o musės net jam pačiam burnon, nosin lenda. Karvės selina, kad vis kur unksnėn, po egle.

Sustojo Lapinas lygumėlėj ir žiūri į savo šešėlį, ar didesnis jisai nei jo žingsniai, ar ne. Užbrėžė lazdos galu, kur baigiasi šešėlis, ir žengė. Nužengė toliau, negu užbrėžta buvo.

– Na, vaikeliai, leiskite gyvulius namo. Piemenys to tik ir laukė. Apsupę visą kaimenę, pliauškina botagais, bruka gyvulius kiek galėdami.

– Nevykite, nevykite! Ne bažnyčion einate, skubintis nereikia.

Bet piemenys mažai jo paiso. Vienas jų sudūzgė kaip varmas: biz biz; kiti išgirdę sudūzgė irgi, sudūzgė visokiais balsais, kaip kuris mokėdamas. Karvės klausė klausė ir, papūtusios uodegas, nudūmė bėgčiomis; o kuri buvo rambesnė, bėgti nenorėjo, toji ir botagu per šoną gavo.

Linksma visiems. Medžiai nesiūbuoja, nešlama; saulė kaitina, tik paukštukai tai ten, tai čia užtraukia savo dainelę, sučiulba ir vėl nustoja staiga, lyg nukerta.

Vai, gražu, gera ir linksma Dievo pasauly, o dar girioje!..

Išėjo gyvuliai iš miško, pamatė juos kiaulininkai ir paleido kiaules namo.

– Ūdžiu namo, ūdžiu džiu, namo-o! – rėkia jie kiek galėdami. Kiaulės prisiminė, kad namie jų laukia loviai, pilni gardžios, minkštos, sultingos žolės, pasileido kaip ribuoliai, o paskui jas ir avys, nors jos tai ir nieko nelaukė. Avis kvaila, mato, bėga kiaulės, ir ji bėga, nors pati nežino ko.

Paleidę kiaules namo, susėdo piemenys ant kalnelio pas balą ir laukia kitų, kurie atgena gyvulius; supuolė karvės balon ir geria; kita įbrido net ligi pilvo. Atsigėrė ir kitaip atrodo: ir pilnesnės, ir riebesnės.

Štai ir tie, kurie miške gyvulius ganė, „stotkininkai“. Vienas jų tempia kelias vantas ant pečių, kitas – šluotą, trečias – skujinę kaip kupstą.

Bet ne jie rišo ir ne jų tai, tik skerdžiaus.

Štai ir sodžius.

– Teta, a teta! – šaukia Lapinas. – Aš tau trūkžolių parnešiau.

Dar jauna moteriškaitė, bet jau suliegusi, išėjo iš vartų. Lapinas traukia iš gunčelės kišeniaus šaknis ir pila jai rieškučiosna.

– Turėk prijuostę, žmonele, rieškučion nepaimsi; aš tau čia daugel prikasiau, kad ilgam užtektų.

Toji atstatė prijuostę; skerdžius išdėjo visa ir kišenių išvertė.

– Kad tave Dievulis apdovanotų, dėdule! Aš jau nežinau, kaip tau dėkoti. Aš pati, matai, nepažįstu.

– Nėra už ką, žmonele, dėkoti. Ar tai sunku? Tik kad sveikaton.

– Gindamas užeik, dėdule, aš tau nors sūrio kąsnelį laukan duosiu.

– Gerai, užeisiu, užeisiu, žmonele, kodėl ne? – žada Lapinas ir gena toliau.

– Motiejien, a Motiejien! – šaukia kitą moteriškę, kuri eina per kiemą į tvartus su melžtuve rankoj, – ar ne tu prašei skujinės?

– Aš, širdele, aš. Tik vieni ražai senos beliko.

– Taigi, moterėle. Aš tau nūnai surišau tokią, jog visai vasarai užteks. Kaip kupstas.

– Vai, kad tau Dievulis sveikatėlės duotų! – dėkoja moterėlė, eidama į vartus. – Jau aš tau, dėdule, gerą ragaišį iškepsiu. O tai visai jau bėda buvo, – kalbėjo moteriškė, imdama iš skerdžiaus rankų skujinę, – šluoji šluoji, ir pusė anglių krosny lieka. Vieni ražai tik. O gal vyrų prisiprašysi!

– Ką jūs darytute, kad senio Lapino netektute?

– Užeik, dėdule, gindamas, aš tau nors kiaušinėlį duonkrepšin įdėsiu. Tik užeik!

– Gerai, gerai, tetule, užeisiu. Kodėl turiu neužeiti.

Eina skerdžius toliau vidugatve. Apipuolė jį iš visų pusių vaikai kaip musės.

– Dėdule, ar parnešei man aukšliuką? – klausia vienas.

– Man dūdelę? – šaukia kitas.

– Ar nudrožei man rėknę? – lenda trečias.

Skerdžius vienam kiša aukšliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę.

– Tik žiūrėkite, kad man pavogtute iš tėvo krepšio titūno; o tu, – atsigręžęs į mažesnį, kuriam davė lazdelę, – nors dešimtį degtukų; ne, tai atimsiu lazdą ir atiduosiu Jonukui; jisai man visą saują atneš degtukų. Atneši, Jonuk?

– Atnešiu, – juokiasi Jonukas, o akutės net žiba, – tik parnešk man tokią, kad išlenktą dar.

– Parnešiu, parnešiu, pačią gražiausią išpjausiu, tik pagamink man rytdienai degtukų. Visą saują, girdi? O dabar še tau vantos, nunešk savo motulei, aš jai dar anądien esu žadėjęs.

Vaikas paėmė vantas ir, užlindęs ant vartų, sviedė jas kieman.

– Petre, neški motulei vantas, greičiau! – šaukia jis savo seseriai, kuri, stovėdama su rykšte, žiūri, kad kiaulės nenuvarytų nuo lovio paršų; o patsai užsirito ant tvoros, apsikabino kuolą ir tupi kaip pelėda.

– Tupėk, tupėk kaip višta ant tvoros! Pamatysi, uodega užaugs, – gąsdina jį Petrė.

– Nebijau, – atrėžė vaikinas, – neužaugs.