– Kas tau sakė, kad tu senas! Pažiūrėk į save! Lapinas tuoj puolėsi į kibirą, kuris stovėjo su vandenimi ant suolelio po lentyna, ir dairosi jan. Mato, kad iš kibiro į jį žiūri visai ne žilas senelis, bet geltonplaukis, raudonaveidis jaunikis, kokis jisai buvo prieš daugel daugel metų.
– Kas per monai čia dedasi? – stebėte nusistebėjo jisai ir, stovėdamas trobos vidury, apsidairė aplinkui, pasižiūrėjo į save. Mato, kad ir apsivilkęs jisai visai ne taip kaip visuomet, bet ilga miline su dvylika garankščių ir kraštais, juodu mašastu apvedžiotais. Pasisukė vienon pusėn, garankščiai vėl – šlap šlap šlap! Pasisuko kiton pusėn, garankščiai vėl – šlap šlap šlap! Vis tiek kaip pas amžiną atilsį Antaną Gaidį.
Apsiavęs jisai pušnimis su aukštais aulais ir geltonais blizgučiais pentyse, pakaustytais geltonom pasagom.
Nesuspėjo pasidžiaugti, pasigėrėti savimi, kai kieme sužvengė žirgai, ir pirkion įėjo senas Jurgaitis, pas kurį tarnavo kadaise Lapinas. Jis tada gaudavo dešimtį auksinų ir dvylika skatikų algos per metus, milinę gunčelę, apvedžiotą juodomis rėžėmis, ir naujas, iš geros odos, nagines. Tokių žmonių, kaip buvo Jurgaitis, jau dabar nebėra. Ne dabarties šeimininkas buvo; jisai tau daugel nekalbės; nepadarei, kaip reikia, nupylė diržu, o ne, tai dar sagtimi – ir tiek. Ir nepasislėpsi nuo jo nei kanapėse, nei kitur.
– Kam aš tave, brud, vaikysiu, – kalbėdavo jisai tam, kuris bėgo nuo jo diržo, – patsai ateisi trobon; tada dukart tiek gausi.
Šitas žmogus dabar stovėjo pas duris, piktai į jį žiūrėdamas, iš paniūrų, kaip būdavo. Kai Lapinas atsiminė, kad Jurgaitis jau seniai yra miręs, visas jo kūnas nuėjo pagaugais.
– Na, brud, kam dildi žmones? Žirgai visą kiemo vejelę kanopomis iškapojo. Greičiau man! Ar gal sagties paragauti nori? – Ir jau imasi senis už diržo. Lapinas greičiau, nei žodžio neprataręs, apsisukė ir nuėjo kitan trobos galan. O eidamas juto, kad jį seka akimi senas Jurgaitis.
Įėjo Lapinas kitan galan, o ten pilna pirkia svečių. Tenai ir Močius Grainis, dabartinio senelis, ten ir Juozas Čepulis, ten ir Antanas Kačingis. Visi jie mirę prieš keturiasdešimt metų.
Čia ir Česnulis iš Randamonių; jisai persikoręs per petį krepšį iš barsuko kailio – vadinasi, Česnulis ne taip sau svečias, bet piršlys, kurio kiekvienas turi klausyti. O nepaklausysi, lieps nuvesti kiauliatvartin ir ten uždaryti. Ir nuves žmonės, ir uždarys.
Dabar Česnulis uždėjo ranką ant jo peties.
– Na, jauniki! Kur taip ilgai užtrukai?
– Imk mergą už rankos, metas eiti aplink skobnis. Lapinas dairosi, kurgi jo merga. Mato, ji stovi greta su sena Jurgaitiene. Ir apsitaisiusi ji, dievai tu mano! Ant galvos žalių rūtų vainikas, užpakaly daugel daugel kaspinų, ilgų, ligi žemės, įvairių įvairiausių spalvų, ir raudonų, ir žalių, ir dar kokių.
Ji visai jau ne Juzia, tik Munia Jurgaitytė, kuri jam labai tiko, kada jisai buvo dar jaunas.
Lapinas pamena, kad Munia Jurgaitytė irgi seniai jau yra mirusi, mirusios ir jos dukterys, ir sūnūs; gyvi liko tik anūkai...
– Na, ko žiopsai! – riktelėjo vėl Jurgaitis. Lapinas nedrąsiai priėjo į nuotaką ir paėmė ją už rankos. Mergos užtraukė tuoj dainą, kurią jisai ne kartą buvo girdėjęs, bet žodžių jos gerai dabar nesuprato, neprisiminė. Visi, kurie ten buvo, ėmė juodu barstyti avižomis.
Lapinas žengė su jaunąja aplinkui skobnių. Vos nužengė kelis žingsnius, kai mergos liovėsi dainavusios, ir visi suriko:
– Ne ten, ne ten! Prieš saulę reikia!
– Nelaimę sau buri, smurgliau! – šūktelėjo senis Jurgaitis, ir Lapinas pajuto, kad jisai sutaisė jam per nugarą sagtimi. Lapinas nusigando. Jisai paleido mergos ranką ir iš išgąsčio palindo po skobnimis. Mato – į jį lenda po skobnimis ir merga. Bet ji dabar visai ne jauna, tik susilenkusi kaip lazda, be dantų, apžėlusi samanomis.
– Ne ji! Ne ji! – rėkia Lapinas ir stumia ją kumščiais nuo savęs. – Aš nenoriu jos vesti!
– Kaip nenori, kvaily? – sušuko visi. – Ar tu aklas, nematai, kad tai sena liepa.
– Nors užmuškite, nevesiu jos! – rėkia Lapinas ir stumia, muša ją kumščiais, bet toji lenda į jį; nusitvėrė už kaklo ir apkabino. Lapinas norėjo pasprukti, bet, užsikabinęs už pakojų, nuvirto ir apvertė skobnis. Visi susirinkę juokiasi, kvatojas ir svaido jį akmenimis, beria žeme, pelenais. Ir senė toji, nusitvėrus jį už kaklo, smaugia, jog net atsikvėpti jam nėra kuo. O visi tai vis beria ir beria ant jo ką tik nutvėrę. Mato, kad ir jaunas Grainis, kuris šiandien liepą nukirto, stovi čia pat ir, užsimojęs kirvakočiu, taiko jam galvon.
Lapinas suriko, kiek jam balso teko, ir pabudo.
Nubudo senis ir mato, kad jis jau neguli unksnėje, kriaušės šešėlis toli nuslinko šalin, ir saulė jį gerai prikepino. Bet vis dėlto jam šalta, lyg jį krečia drugys, ir šoną, ant kurio gulėjo, ne tai sopa, ne tai gelia.
Lapinas pagalvojo, kad pirmą kartą dar, kai prisimena, atsigulė kieme.
– Tai jau mirti reikia. Ne kas kita, kaip tik visi numirėliai mane šaukia, – toptelėjo jam širdin.
Atsikėlė senis, nuėjo pirkion ir, užlipęs ant pečiaus, kur buvo jo patalas, atsigulė. Nors gerai apsiklojo kailiniais, bet ilgai buvo šalta, krėtė jį ir laužė kaulus.
– Senatvė! – sumurmėjo senis, užsitraukė dar seną skylėtą gunčę, apsivertė ant kito šono ir, sušilęs truputį, užsnūdo...
– Dėde, dėde! Kelkis! Metas jau ginti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Lapinui reiškia jo sapnas ir kaip jis paveikia senio elgesį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapne Lapinas grįžta į jaunystę. Juzia ateina jauna ir vainikuota, kibire jis mato save geltonplaukį jaunikį, o trobą pripildo žmonės, mirę prieš keturiasdešimt metų, ir senas šeimininkas Jurgaitis su diržu. Nuotaka virsta Munia Jurgaityte, kuri jam patiko jaunystėje, paskui susilenkusia bedante sene, ir svečiai šaukia, kad tai „sena liepa“. Ji jį smaugia, o jaunas Grainis taikosi kirvakočiu į galvą. Pabudęs senis sapną supranta kaip ženklą: „Ne kas kita, kaip tik visi numirėliai mane šaukia“. Kai piemenys ateina jo kelti, jis atsako, kad jau „atganiau savo“, ir lieka gulėti.
Rašiniui: MeilėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.