– Seniau miško niekas nei sėjo, nei sodino, patsai sau augo kaip siena; o dabar jį kaip kopūstus ir sėja, ir sodina, bet miškas vis nyksta ir nyksta. Kokios čia seniau buvo girios! Kai prisimenu, net širdį sugniaužia... Dažnai pasigailiu, kad tokių laikų sulaukiau, kada žmonės nei girių nemėgsta, švento miško nesigaili...

– Ir mėgsta, ir gailisi, jei sodina, tik medis žmonėms reikalingas...

– Nekalbėk tu man niekų! Ne sodinti girios reikia, bet mylėti... Sakai – žmonėms miškas reikalingas, o kerta žydai, kad juos visus iki vienam velniai išnešiotų! Jie vis girias naikina. Ir kuriems galams tasai miškas jiems reikalingas? Juk jie ir be to gerai gyvena. Įeik pas kurį turtingesnį pirkion, pas jį gražiau negu pas kunigą. Anądien, prasivėręs iš krautuvės duris, pažiūrėjau į Berkos gyvenamąją trobą ir net nusispjoviau...

Ir kuriems velniams jie dar miškus naikina?..

– Dabar ir be žydų miškus kirstų, kad tik žmonės pinigų turėtų. Kam dabar miško nereikia?.. – pastebėjo Mikas. Jis atsisėdo nuošaliai ant kelmelio, išbėrė uogas iš aukšlio ant kepurės dugno ir atsilaužė iš terbos duonos kąsnelį, besirengdamas užkandžiauti.

– Meldžiu paragauti, – pasiūlė man, atkišdamas kepurę su uogomis.

– Ir žmonės dabar išbjuro, neduok tu Dieve! Tai ne žmonės, bet nežinau, kaip juos ir pavadinti. Kad aš eitau žydams miško kirsti!..

– Neitų, kad pinigų žydai nemokėtų. O pinigas mūsų žmonėms vai reikalingas. Tėvas man dar pavasarį batus pažadėjo, o iki šiai dienai nenupirko: neturi pinigų, – nusiskundė Mikas.

– Tai kas, kad iškerta, – kalbu aš. – Užsėja, paskui užauga jaunas, dar gražesnis...

– Jau tu man nekalbėk! Aš daugiau išmanau negu tu, nors ir esi mokytas. Ką tu išmanai? Iš knygų tik, o aš tiek pragyvenau, jog net savo metams skaičių pamiršau, ir vis miškuose nuo mažo vaiko.

– Ir visą laiką Pagiryje ganei, dėdule?..

– Ne, ir Gružliuose ganiau keletą vasarų. Bet nemėgstu Gružlių: ten miškų nėra. Visą vasarą laukuose ir laukuose; jei tik kai kada įsiginsi plikuotan raistelin ar nusususian šlaitelin – ir visas tau malonumas.

– Bet ganyti laukuose, manau, kur kas geriau: ir linksmiau, kai aplinkui viską matai, ir gyvulio nepamesi. Vis tiek kaip rugienoje, – įsikišo Mikas.

Skerdžius tik nusišypsojo.

– Tokis jau ten gerumas. Svilina tave visą vasarą, kaitina kaip puode. O kai užeina lietus, nepasislėpsi niekur. Vėl kaip gali būti gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus. Čia tau ir kuoja pašvokščia, ir epušė lapais paskambina, ir eglė pasiūbuoja, ir berželis, kasas taisydamas, pakušta. Čia ir paukštukai... Ne, be miško niekur nėra gero, kad net ir Amerika ten bebūtų. Jau kad net monai iš ten bėga, kur miško nėra, tai galgi bloga ten...

– Jokių monų, dėdule, nėra. Juos tik tamsūs žmonės prasimanė, – noriu jam paaiškinti.

Senis, išgirdęs tai, suspirgėjo kaip lašiniai ant žarijų.

– Seniau gudresni už tave buvo žmonės, kurie matė juos. Kaip tai kad monų nebūtų? E, ką jums, jauniems galvočiams, nūnai kalbėsiu!

Sumojo ranka senis, lyg aš būtau buvęs koks niekniekis ar varmas, ir nusigręžo nuo manęs. Išsiėmęs krepšį ir pypkę, ėmė kimšti pirštu jon titūną.

– Aš taipogi, dėdule, mėgstu ir monus, ir laumes, ir labai man gaila, kad bėga jie iš Lietuvos girių, šlaitų ir šlaitelių, kad miršta, nyksta jie kaip girios, – pasiteisinau aš.

Užtraukęs pypkę, nusispjovė senis ir nieko man neatsakė, lyg mano žodžių nei negirdėjo.

– Dėdė nūnai piktas, – atsiliepė piemenukas. – Vakar vaikščiojo užurašų su merga, o kunigas ėmė ir pravarė.

– Užurašų? – nustebau. – Argi tikrai, dėde, vesti sumanei?

– Kodėl ne? Ar tai negaliu? – atsigręžęs į mane, prabilo skerdžius. – Dargi man mirusioji žmona yra palikusi du ritimu audeklo, penkis ryšelius linų ir apie penkis svarus sėmenų. Kam gi tai turi žūti? Ir pirkaitė gi... Mirsiu dar aš negreitai.

– Iš kur, dėde, žinai, kad negreitai dar mirsi? – domisi Mykoliukas.

– Kad sakau, tai žinau. Kai aš dar mažas buvau, man viena čigonė delne išskaitė, kad aš mirsiu, kai Grainio liepa nuluš. O ji dar stipri, visus medžius prastovės.

– Tai tau, dėdule! Liepa dar kelis šimtus metų stovės.

– Tai ir aš gyvensiu. Kodėl neturiu gyventi? Ot, kad tik dar neišnaikintų girių, beganau sau gyvulėlius.

– Kodėl gi tave, dėdule, kunigas pravarė? – klausiu jį. – Ar kad senas esi?

– Kur tau, vaikel, – katakizmų nemokėjau. Kai atėjau, tikrai paklausė, ar daugel turiu metų. Aš atsakiau, kad nežinau, net gal šimtas yra. Nieko nesakė, tik paklausė, ar miršta žmogaus dūšia? Aš pasakiau, kad gal miršta? Už tai ėmė ir pravarė.

– Kaip tu, dėde, tiek metų pragyvenęs, nežinojai, kad žmogus turi nemirtingą sielą?

Senis užsitraukė drūtai pypkės kartą, kitą, jog net sugruzdėjo ten viduryje, paskum ėmė ją krapštyti sraigteliu, kuris kabojo prie kandiklio.

– Iš kurgi aš žinosiu, ar aš kunigas? Kai jaunas buvau, niekas nemokė, tik žiūrėjo, kad kunigyston eitau. Ponas buvo piktas... Tada gi ir kunigai jokių katakizmų neklausė.

– Kaipgi dabar bus, dėdule? – atsiliepė vėl piemenukas. – Kunigas nepriims užurašų, kad katakizmų nemoki...

– Ne, dabar jau užrašys, jau dabar aš žinau, kad dūšia nemiršta. Kai paklaus, taip ir pasakysiu.

– Kai nueisi, pasiklaus dabar ko kito, ir vėl nežinosi, – pagąsdinau senelį.

– Ar žinai, dėde, kiek yra dievų? Skerdžius užkišo pypkę už juostos, pamąstė, pamąstė, pakasė pakaušį.

– Tai, vaikel, ir nežinau...

O kiek ilgiau pamąstęs, pridūrė:

– Gal trys.