Bedugnė

109 psl.

I

Miegamasis kunigaikštienės kambarys. Kampe lova; grindys išklotos kailiais; šalia lovos pas sieną klaupykla su kryžium. Prie lovos priglausta kėdė; kambary tamsu; ją apšviečia tik lemputė, kuri dega kampe, ir žvakė ant skobnių. Sienoje durys, šalia krosnies kitos į koridorių. Krosny kūrenasi ugnis. Kambary kelios mergaitės; jos, matyti, vos tik parengė kunigaikštienei lovą ir dabar sėdi, kojas surietusios po savim, ant grindų, pas krosnį, ir kalbasi.

I MERGA. Viešpatie, kiek jų žuvo! Kaip aš bijau dabar! Ir kam aš žiūrėjau! Dabar man visur vaidenasi ir vaidenasi.

II MERGA. Tai tu juos matei?

I MERGA. Aš mačiau, kai juos parinko ir suguldė vienoje vietoje, greta, prieš palaidojant. Viešpatie, kaip gaila ir baisu! Vis vyrai, kaip ąžuolai...

II MERGA. Daug krito mūsų ir jų kareivių. Bet aš nieko tiek nebijau, kiek seno Stardo. Aš bijau viena net per kambarį eiti. Man vis vaidenasi, kad jis stovi, kaip būdavo, pas sieną ir piktai, atkakliai į mane bežiūri! Baisu net dirstelti: imsiu ir pamatysiu jo patamsėje žibančias kaip katės akis.

I MERGA (priegalviui iš rankų iškritus). Vai, baisu! Nekalbėk apie jį. Gal jis čia kažkur stovi ir klauso mūsų.

II MERGA (žegnojasi, besidairydama aplinkui). Vai, nekalbėk – suriksiu!

III MERGA. Keistos esate, mergaitės! Kai Stardas buvo gyvas, jo nesibaidėt, o kai nukeliavo į dausą, ėmėte bijoti.

II MERGA. Tau gerai taip kalbėti, kad tu stabmeldė ir vistiek pragaran pateksi. Todėl tau ir nebaisu.

I MERGA. Ne dauson nukeliavo tavo Stardas, bet pragaran, kaip stabmeldys; dabar velniai siuntinės jį pasaulin krikščionių sielų baidyti.

III MERGA. Valdovas jį mylėjo ir gerbė visų labiausiai. Jis buvo doras, narsus kareivis ir garsus vaidila.

II MERGA. Bet visdėlto jis buvo stabmeldys.

110 psl.

OLIGĖ (sėdėdama pas krosnį). Jis mirė krikščioniu: jį mirštantį pakrikštijo tasai lenkų dvasininkas, kurį kunigaikštienė laiko pas save.

I MERGA. O aš girdėjau, kad Jis, į kovą eidamas, niekino Viešpatį Dievą, ir todėl jį nudėjo iš dangaus sušvitusi ugnis.

OLIGĖ. Jis mirė krikščioniu, sakau jums, ir todėl jį iškilmingai laidos. Stabmeldžiai, kurie jo klausė, pamatys, kad ir jisai mirdamas krikščionių Dievą pripažino ir pagerbė jį. Taip sakė lenkų dvasininkas kunigaikštienei: aš pati jo žodžius esu girdėjusi.

III MERGA. O man Vairas, kuris matė, kai mirė Stardas, pasakojo, kad jis miręs, kaip kad seniau mirdavo visi lietuviai. Jis skubinosi į dausos šalį, kur gyvena dievai ir visi mirusieji mūsų tėvai ir senoliai. Ten jūs nebepateksit! Vergausite lenkams ir vokiečiams jų dausoje.

OLIGĖ. Ir Stardas ten nebepateks.

III MERGA. Pateko jau. Lenkų krivis melavo, nes jis burtu vandeniu apšlakstė tik lavoną, kai Stardo vėlė jame jau nebegyveno. Tie, kurie ten buvo, matė, kaip jo vėlė baltu žirgu nujojo dangaus keliu į dausos šalį.

OLIGĖ. Melavo tavo Vairas! Jūs visi mėgstate apgaudinėti, ir jūsų dievai apgaulingi: jie – velniai, ne dievai. Lenkų dvasininkas nebūtų netiesą sakęs kunigaikštienei, ypač kunigaikščiui: pabijotų. O tavo Vairas tau tikrai pamelavo.

III MERGA. Vairas – garsus kareivis. Jį gerbia patsai valdovas ir senas karavadas Daugaila. Jis niekuomet nemeluoja.

OLIGĖ. Tai jam pasivaideno.

III MERGA. Jis narsus kareivis ir nieko nebijo, o vaidenasi tik tiems, kurie bijo.

I MERGA. Ir kam jį cerkvėn nunešė?! Visą gyvenimą garbino jis savo stabmeldiškus dievus, piktažodžiavo Dievui, ir vokiečių ir gudų, o kai numirė, jį vieną laidos kaip šventą!

OLIGĖ (atsikeldama, trečiajai mergai). A, kipšas ima tavo garsųjį Vairą! (II-jai mergai). Einam! (Apkabina ją už juostos, ir abi išeina).

111 psl.

I MERGA (baigia taisyti lovą). Kur jiedvi nuėjo? Aš bijau. (Prieina ir sėdasi pas ugnį).

III MERGA. O aš nieko nebijau. Mes, kai numiršta kas, statom nakčia pieną ir kitus gėrimus ir valgymus dubenyse ir ąsočiuose, kad mirusiojo vėlė turėtų ko valgyti ir gerti ir ilgiau pasiliktų namuose, kur ji gyveno. Mes džiaugiamės, kai ji dar namuose esti, raudam ir aimanuojame, kai gėrimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vėlė namus jau yra apleidusi. O kodėl jūs neapkenčiat ir baidotės numirėlių, aš nesuprantu. Argi mirę piktesni, nekaip gyvi buvo?

I MERGA. Aš nieko nežinau. Visi bijo, ir aš bijau. (Koridoriuj už durų pasigirsta baisus riksmas. I merga irgi surinka ir nusitveria trečiosios mergos ranką; kambarin įbėga Oligė ir II-oji merga, abi nusigandusios).

II MERGA. Ten Stardas! Dieve susimilk ir apgink mus! (Drebėdama slepiasi už III mergos).

I MERGA. Kur? Kur? (Irgi slepiasi už jos).

OLIGĖ (drebėdama, nusigandusi). Ten, netoli didžiosios menės... Jis stovėjo, lyg gyvas... (Kiek nurimus). Dieve, kaip aš nusigandau.

ONA DUONUTĖ (įeina per kitas duris rami. Sustoja vidury kambario, dairosi į visas). Ko jūs taip rėkaujat? Sukelsit visą pilį.

III MERGA. Mergos sako, kad mačiusios Stardo vėlę ir nusigandusios. Bet manau – tai ne tiesa.

ONA DUONUTĖ. Stardo vėlę? Jums, matyti, pasivaideno, mergutės...

II MERGA. Ne, ne! Aš gerai esu mačiusi, kaip jis užėjo už kampo ir pasislėpė.

112 psl.

ONA DUONUTĖ (ramiai). Pažiūrėsim, kur jūs jį matėt. (Ima nuo skobnių žvakę, atidaro duris ir žengia priekin. Ten stovėdama dairosi aplinkui, pakėlusi augštyn žvakę. Mergos stovi josios užpakaly). Matot, nieko nėra. (Grįžta atgal, stato žvakę ant skobnių, mergos apstoja ją). Jis mirdamas pažino Dievą ir švento teikėsi krikšto, kuris nuplaudžia visas žemės nuodėmes. (Atsisėda salia lovos į kėdę; trečioji merga nuauna ją). Jis dabar danguje drauge su šventaisiais džiaugiasi Kristaus veidu ir amžina šviesa. Ramybės neturi tik tos vėlės, kurių nei dangus, nei pragaras nepriima. (Atsistoja. Mergos ją nurengia; pusiau nusirengus, atsisėda lovon). Nesibaidykit, eikite į savo kambarius ir ramiai miegokite.

II MERGA (taisydama drabužius). Vistiek šią naktį aš neužmigsiu, kol sugiedos gaidys.

I MERGA. Gerai būtų dabar turėti kambary gaidys. Sako, monai neina ten, kur yra gaidys.

II MERGA. Einam paprašysim tijūno žmoną, kad šiai nakčiai paskolintų mums gaidį.

I MERGA. Einam, bet visos drauge, ir tu, ir Oligė, ir ji. (Rodo į III-ją mergą). Aš viena neliksiu ir neisiu.

OLIGĖ. Kaipgi mes visos išeisim? Kunigaikštienė liks vienui viena ir bijosis.

113 psl.

ONA DUONUTĖ (atsistojusi). Eikit ramiai, aš nebijau viena. Dievas mano globėjas, ir aš tikiu, kad be Jo žinios man ir plaukas nuo galvos nenukris. (Mergos atsisveikina su kunigaikštiene ir išeina. Ona Duonutė apsižvalgo aplinkui, sumasto paleistus plaukus ir atsiklaupia klaupyklon; sudėjus rankas). Tėve mūsų, kuris esi danguje... (Girdėti, koridoriuje vėl kažkas suriko). Jos vėl suriko... Vėl pasivaideno joms... Nejaugi tiesa, kad jo vėlė neranda ramybės? (Atsistojusi). Dieve Augščiausiasis, kaip baisu! .. (Sudrebėjusi). Viešpatie Jėzau Kristau, gelbėk mane, nusidėjėlę! Ak, kam aš leidau mergaitėms išeiti! (Klausydama). Ir melstis negaliu... Štai jis eina... Štai prie durų... priėjo... Štai grobsto... Ne, ne! (Sunėrus rankas). Tai man tik vaidenasi... Tai plaka mano nelaiminga, nusigandusi širdis. (Atsiklaupia). Ko aš bijosiu? Šventa išpažintimi susitaikiau su Dievu, jis mano maldą išgirs... Neklausysiu nieko, melsiuosi. Malda išsklaidys baisias mano mintis... (Klausydama). Viešpatie, kažkas atidaro duris... Ne, nesidairysiu, nežiūrėsiu... Neiškęsiu, Viešpatie! Vai, suriksiu... (Dirstelėja, atsigręžusi į duris. Duryse kažkoks vyras. Ji pašoka iš vietos ir surinka). Va-ai, Stardas!

KELLERIS (priglaudęs pirštą į lūpas). Tss!.. (Tyliai). Nenusigąsk. Aš ne tasai, kuo mane palaikei.

ONA DUONUTĖ (atsistojusi tarp klaupyklos ir lovos, išgąsčio kupina). Kiekviena dvasia Dievą tegarbina!.. (Drebėdama, išgąsčio kupinu balsu). Kas tu? Ko tau čia reikia tokiu metu?

KELLERIS (taip pat, kaip anksčiau). Tss! .. Aš Kelleris! Atmeni vokiečių riterį, kuris norėjo tau gero, bet tapo neatitaisomos nelaimės priežastimi. Aš tuomet neištesėjau garbės žodžiu patvirtinto pažado, kurį tau buvau davęs. Tu atmeni, aš baisia priesaika tau siekiau – švento Jurgio jietimi.

114 psl.

ONA DUONUTĖ. Aš atsimenu. Dabar pažinau tave. (Liesdama rankom skruostus). Kaip tu patekai čion šiuo metu? Kodėl tu čia esi?

KELLERIS. Aš norėjau tave išvesti iš čia, jei tik sutiksi tuo pačiu būdu, kaip aš čion patekau, bet, matyti, mane apgavo ir išdavė. Tu gavai mano laišką?

ONA DUONUTĖ. Gavau. (Išeidama aikštėn). Ak, Dieve Augščiausiasis, ko gi tu vėl čion grįžai? Ar nežinai, kokis tau gresia pavojus?..

KELLERIS. Aš jau esu tau sakęs, kodėl aš čia. Riteriui jo žodis, šventa priesaika patvirtintas, brangesnis negu gyvybė. Aš galiu tik mirti, jei nepasiseks ištesėti, ką tau esu pažadėjęs ir prisiekęs. (Sunėręs rankas ant širdies). Ne, aš tau dar ne visą tiesą pasakiau: tu graži kaip Dievo aušra, ir aš pamilau tave tą valandėlę, kai pamačiau. Aš slapta įsivogiau čion tavęs pamatyti. Aš žinau, kad turiu žūti, ir mirsiu, kaip riteriui dera, bet negalėjau gyventi, nepamatęs tavęs nors vieną dar kartą. (Atsiklaupia ir ištiesia į ją rankas).

ONA DUONUTĖ (žengdama kelis žingsnius priekin ir gniauždama rankas). Dieve mano, Dieve mano! Ką tu padarei, beproti?

115 psl.

KELLERIS (taip pat). Aš perdaug pasitikėjau protu, aukso galybe ir savo laime. Bet tu nesigailėk manęs. Už laimę tave matyti ir mylėti verta nukentėti, verta gyvybę prarasti. Kas man gyvenimas be tavęs! Jis nesiliaujamas skausmas, nesuvaldomas ilgesys, stipresnis, nekaip mano jėgos gali pakelti. (Tyliai, suglaudęs ištiestas rankas). Tu verki? Nesigailėk manęs. Iki šiol aš blogai gyvenau, daug pikta žmonėms dariau, dažnai Dievą įžeisdavau, bet nuo to meto, kai tave esu pamatęs ir pamilęs, aš prisiekiau šventajai Mergelei, kad būsiu tavęs, skaisčiausios dangaus gėlelės, vertas, vistiek, kur mums teks susitikti, šiame pasauly ar Viešpaties Dievo rūmuose. Mano svajonė įsikūnijo – tave aš pamačiau. Nori išeiti su manim iš čia tuo pačiu keliu, kuriuo aš čion atvykau? Jei manęs neišdavė, mes lengvai išeisime; jei apgavo ir išdavė, aš kalaviju tau kelią praskinsiu, arba žūsime abu.

ONA DUONUTĖ (neigiamai kraipydama galvą), Ne, riteri, aš negaliu eiti su tavim. Aš nenoriu netekti doro vardo. Dievas mato mano širdį ir žino, kaip aš esu tau dėkinga, bet sekti tavim negaliu, (gniauždama rankas) negaliu, negaliu, riteri...

KELLERIS. Tu gesini paskutinį vilties spindulį, tu nutrauki paskutinį siūlą, kuris dar rišo mane su gyvenimu. Dėkui! Dabar, jei teks man mirti – mirsiu, kaip dera kareiviui, kuris dėvi aukso pentinus ir riterio juosta. Dėkui tau. Tik leisk man, prieš išeinant mirti, paliesti tavo kojas, pabučiuoti tavo drabužių kraštelį (Atsiklaupęs pagauna jos drabužio kraštą, bučiuoja).

ONA DUONUTĖ (klauso, pridėjusi pirštą prie lūpų). Tss! .. Aš girdžiu...

KELLERIS (ramiai, išleidęs drabužius). Matyti, tavo tarnaitės, kurios dukart mane matė, sužadino pilį, ir dabar sukilę žmonės manęs jieško.

ONA DUONUTĖ. Dieve mano, jie gali čion ateiti!..

116 psl.

KELLERIS (atsistodamas). Dėkis, kad miegi, ir neįleisk JŲ čia.

ONA DUONUTĖ. O jei su jais kunigaikštis? Tu manai, riteri, kad jį kas sulaikys? Jis įeis čion! (Susiėmus rankom už skruostų). Dieve, kas tada bus su manim?

KELLERIS (ramiai). Jis nebeišeis iš čia. (Traukia kalaviją iš makštų).

ONA DUONUTĖ (kuštomis). O mano moters garbė? Tu, riteri, apie tai negalvoji? Juk tu esi mano kambary, kuriame aš miegu.

KELLERIS. Taip, aš apie tai nepagalvojau. (Mauna kalaviją makštysna). Kur veda šitos durys? (Rodo į priešingas duris).

ONA DUONUTĖ (pasiklausydama vis didėjančio triukšmo). Į koridorių... Paskui į kapelą... Iš ten, kur tave matė, kapelon galima patekti tik per mano kambarį...

KELLERIS. Gerai, aš neužmiršiu. O dabar sudieu! Atsisveikinant leisk man tavo kojas pabučiuoti. Šiame pasauly juk nebepasimatysime, o ar teks aname, nežinau: tu juk dangui skirta, o aš jo dar nesu vertas. (Atsiklaupęs, staiga apkabina jos kojas).

ONA DUONUTĖ (nusilenkus į jį). Riteri, atsikelk, nereikia... (Kelleris atsistoja, ir ji, pusiau apalpusi puola jo glėbin; Kelleris ją ilgai bučiuoja. Už durų pasigirsta balsai; Kelleris paleidžia kunigaikštienę ir skubiai išeina per priešines duris). Viešpatie, gelbėk jį! Švenčiausioji Mergele, saugok jį! .. (sugniauždama rankas). Arba temirštu ir aš! .. (Krinta apalpusi ant grindų... Durys atsidaro, ir ant slenksčio pasirodo Skirgaila. Už jo matyti Daugaila ir kiti ginkluoti vyrai).

II

Kapela. Nedidelis, keturkampis, žemais skliautais kambarys. Altorius priešaky. Prieš altorių dega lempelė. Kairėje mažos durelės zakristijon. Vidury kapelos katafalkas su karstu, pridengtu juoda marška. Karsto dangtis priglaustas prie sienos, dešinėje, netoli lango.

117 psl.

KELLERIS (duryse; dairosi į koridorių, paskui įeina vidun ir užšauna duris. Dairosi aplinkui ir, pamatęs dureles, prieina ir mėgina atidaryti). Užrakintos, o išlaužti nepajėgsiu. Tvirtai stato savo laužus nemiklios stabmeldžių rankos. (Dairosi aplinkui). Iš čia nėra kito išėjimo kaip tik durys, per kurias įėjau. Bet už jų laukia mane mirtis ir baisi gėda ne tik man, bet ir jai. (Maldingai sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Ak, atleisk man, mieloji, kad nerimtu žingsniu įtraukiau tave į tokią nelaimę ir gal dar suteiksiu tau amžiną gėdą... O, kad dabar mane prasiskyrusi žemė prarytų, ir ten aš galėtau amžinai pasislėpti... Ar kad visa, kas nūnai atsitiko, tik sunkiu sapnu virstų... Aš tik dabar supratau, kaip tave nuskriaudžiau, kokios baisios gėdos tau galiu būti priežastimi: jie ateis čion per tavo miegamąjį kambarį ir suras mane čia... Lengviau man kentėti pragaro kančios, lengviau galvoti, kad tu kitam, ne man, priklausysi, negu žinoti, kad dėl mano priežasties turi ištikti tave tokia nelaimė!.. (Prieina altoriaus laiptus, atsiklaupia ir sudėjęs rankas). Viešpatie Dieve, Tu visa gali! Stebuklą padaryk, ne dėl manęs, bet dėl josios. Aš tau už tai pažadu neišleisti iš rankų ginklo, kol Tavo vardo garbei nukausiu tiek šventos Bažnyčios priešų, kiek yra pirštų ant mano rankų ir kojų ir ant jos rankų ir kojų. Tik neleisk, kad mane čia surastų! (Atsistojęs, išdidžiai). Nelaikyk man per gėdą, kad prašau mane gelbėti, ir nemanyk, Viešpatie, kad esu bailus ir todėl prašau. Riterio žodžiu tau siekiu, kad nėra baimės mano širdy! Tik dėl jos, dėl moters, Tave prašau! O tau, švenčiausioji Mergele, pažadu ir vežimus, ir arklius, ir visą kitą lobį, kurį artimiausioj kovoje paimsiu. Tebūna jis tavo altoriui padabinti Marienburgo bažnyčioje. (Sužaibuoja. Kelleris pamato dabar langą). Tu, Viešpatie, jau išgirdai mano maldą ir rodai man kelią, kuriuo turiu sprukti. Ačiū! (Prieina į langą, išlaužia jį ir žiūri). Ne, Viešpatie, ar tu pasijuokei iš manęs, nors esu riteris, kuriam kad ir karalių Karalius visgi pagarbą teikti privalo. Juk mano stiprus kūnas neprasiskverbs per tokį plyšį. Gal tik tavo angelai galėtų per jį mane prastumti... (Klausosi). Vėl, ko gi nusiminiau, ko karščiuojuosi? Galgi manęs neišdavė, tik mačiusios mane merginos sukėlė triukšmą ir sužadino prakeiktus pilies gyventojus. Vaiduokliu mane palaikė, pajieškojo, nesurado, ir nurimo. Iki aušra užtekės, dar galėsiu išeiti iš pilies. (Prieina prie karsto). Kas tu esi, atsitiktinis mano kaimyne, su kuriuo likimas liepė man nakties dalį praleisti? Kas tu esi, man vistiek, aš tavęs nebijau. (Pakopia laiptais, pa kelia maršką, kuria karstas pridengtas, ir pažvelgia į lavono veidą). Pažinau tave: tu – kilnusis stabmeldys, senovės karžygių dainius. Tik kokiu būdu tu čion patekai? Nejaugi ir tave palietė Dievo malonė? (Pridengia velionio veidą marška ir nulipa žemyn). Nors tu esi prisidėjęs prie mano nelaimės, bet pikto aš tau nejaučiu ir (nusigręžęs į altorių) prašau Tave, Viešpatie, už jį, jei mano malda jam dar reikalinga. (Žegnojasi. Kurį laiką stovi nejudėdamas. Paskui klausosi). Eina!.. (Prieina į duris ir, pridėjęs ausį, klausosi. Skubiai nuo durų pasitraukdamas). Dangaus galybės! Čion ateina, velnio vaikai! Reikia iš čia pranykti, o kur, aš nežinau. Ar į karstą aš pasislėpsiu? (Nudžiugęs). Ir tikrai, kodėlgi karste negaliu pasislėpti? Juk ten manęs nejieškos, tik tu, (kreipdamasis į karstą), drauge manęs neišduok. O kai tik jie išeis, gal kažką ir sumanysiu, kaip iš šito laužo išsprukti. (Skubiai užlipa į katafalką ir nutraukia nuo karsto maršką). Nors tu liesas, ir erdva tau karste, bet mudu nesutilpsime. Na, mielas drauge, patarnauk man, užleisk savo ankštą butą... Tu liesesnis per langą išlįsti... (Ištraukia lavoną iš karsto). Aš tau padėsiu... Br... Nemalonu tave paliesti, bet ką bedarysi. (Eina į langą ir prastumia lavoną). Truputį augšta ir nesmagu keliauti šituo keliu, bet, manau, tai perdaug tau nepakenks, ir tu man atleisi. (Girdėti, kaip krinta lavonas). Su Diev! Gal greit pasimatysim kitam pasauly, kur nebėra nei draugų, nei priešų. .. (Triukšmas už durų didėja; girdėti žingsniai ir balsai. Kelleris dabar visai ramus ir nesiskubindamas pritaiko langą).

118 psl.

BALSAS UŽ DURŲ. Durys užšautos. Negalima atidaryti.

SKIRGAILA. Išlaužkite duris! Kirviu jas, jei kitaip negalima! (Durys braška, iš oro spaudžiamos. Kelleris atsargiai kopia į katafalką, atsargiai įlipa karstan, deda ten kalaviją, patsai gulasi ir visas su galva užsikloja marška).

KELLERIS (užsiklodamas). Šventasis Jurgi, riterių globėjau, į tavo rankas dabar įteikiu savo garbę ir garbę tos, dėl kurios aš visa tai dariau. O Tu, Viešpatie Dieve ir švenčiausioji Mergele, neužmirškit, ką aš jums esu pažadėjęs! (Išlaužtos durys krinta vidurin kapelos, apversdamos pastatytus pas katafalką žiburius. Įeina Skirgaila, Daugaila, artimi bajorai ir kareiviai. Kaikurie laiko kalavijus rankoje).

SKIRGAILA (įėjęs pirmas kapelon, atsistojęs vidury, dairosi aplinkui). Teatsistoja du pas duris, o kiti apžiūrėkite visus kampus. Iš čia jis neturi išsprukti. (Daugaila drauge su kitais įeina kapelon ir apjieško visus kampus ir kampelius. Skirgaila sėdasi nišon, padėjęs kalaviją ant kelių ir susimąstęs nepastebi, kas aplinkui dedasi. Duryse pasirodo Butrimas).

DAUGAILA (prieidamas). Kunigaikšti, čia nieko nėra.

SKIRGAILA (nejudėdamas). Jis turi čia būti. Jieškokit geriau.

DAUGAILA (nusigręžia į kareivius, kurie vis dar jieško. Tie rodo rankų mostais, kad nieko nėra). Na, taigi. (Kunigaikščiui). Jei čia kas buvo, jį turėjo žemė praryti: jis negalėjo išsprukti, o čia jo nėra.

BUTRIMAS (pasilenkęs, kunigaikščiui, skersuodamas į karstą, tyliau, kad išgirstų tik jis ir Daugaila). Aš klausinėjau mergaites, kurios pirmos buvo jį pamačiusios. Jos kalba, kad gerai jį pažinusios: tai buvo Stardas, kuris, štai, karste guli. (Kaire ranka rodo į karstą).

SKIRGAILA (nekantriai). Niekus man kalbi! Aš žinau, ką žinau ir turiu žinoti. (Atsikeldamas, Daugailai). Daugaila, kur kareivis, įleidęs vokietį pilin?

119 psl.

BUTRIMAS. Įleidęs vokietį pilin? (Išskėsdamas rankas, į kitus). Ką tai reiškia? Nieko nesuprantu...

DAUGAILA. Jis dabar eina sargybą pilies vartuose.

SKIRGAILA. Jei nesurasi vokiečio, liepk jį pakarti, – jis išleido vokietį atgal iš pilies.

DAUGAILA. Jis to nepadarė ir padaryti negalėjo, – jis doras kareivis ir tau ištikimas.

SKIRGAILA. Kas išdavė vieną, gali ir kiekvieną išduoti. Juo negalima pasitikėti.

DAUGAILA. Ką jis padarė, mano liepiamas ir tavo sutinkamas padarė. Aš duodu tau už jį ranką, kaip kad jam esu davęs už tave. (Kareiviai susiburia duryse. Butrimas visą laiką stengiasi užkalbinti Daugailą, bet tasai nekreipia dėmesio).

SKIRGAILA. Tavo dalykas, kam tu ranką davei, ir man tai nerūpi. (Atsistojęs ties Daugaila ir sunėręs rankas užpakal). Aš kaikam esu žadėjęs vokiečio galvą. Nėra jos – turi nukristi kita.

DAUGAILA (nustumdamas šalin Butrimą, kuris nori jam kažką pasakyti). Jei tau, valdove, reikia galvos, paimk mano seną, bet žodį turiu išlaikyti, kol esu gyvas. Aš ne kunigaikštis, ir mano garbė vien mano doroje.

BUTRIMAS. Aš nesuprantu, apie kokį vokietį, kokį kareivį judu kalbate, bet žinau, kad ten buvo ne kuris kitas, tik Stardas. Mergos visais dievais siekia, kad tai jis buvo, o juk jos dukart šią naktį yra jį mačiusios. Ko gi būtų nusigandusios ir mergos ir kunigaikštienė, jei būtų gyvą žmogų pamačiusios?

SKIRGAILA. O kareivis, kuris įleido vokietį pilin? Ar jis nematė ką per vartus leido?

BUTRIMAS. Nežinau apie kokį kareivį...

SKIRGAILA. Nežinai, tai tylėk! (Sumojęs ranka).

BUTRIMAS (tyliai paslaptingai). Kunigaikšti, mirusieji pasiima išvaizdą, kurią nori...

DAUGAILA. Nežinau, ar tiesa, ką Butrimas pasakoja, bet žinau, kad čia jo nėra, ir išsprukti iš čia nebuvo kaip.

120 psl.

SKIRGAILA (pažvelgęs į katafalką, nerimastaudamas). Nejaugi, jis vėl mane apvylė ir apgavo? Ar vėl aš klystu?.. (Kurį laiką stovi, parėmęs pasmakrę ranka). Ne, nesiduosiu apgaunamas nei gyviesiems, nei mirusiems. (Palydams). Ei, pašaukite čion tuojau lenkų popą, tepalaidoja jį, kaip žino, tik tuojau... O tu, Butrime, prižiūrėk, kad šią naktį, ryt dieną ir kitą naktį, kol paliepsiu, kad gana, būtų visi įėjimai ir išėjimai sargybos saugojami. Kareivių tarpe yra bailių, todėl visur pastatyk po du vyru. Daryk, ką liepiu. (Butrimas išeina su kareiviais. Pasilieka tik kunigaikštis ir Daugaila. Kunigaikštis tyliai, nieko nekalbėdamas, apeina ir apžiūri visus kampus. Jį lydi Daugaila, laikydamas rankoje žiburį, kurį jis anksčiau buvo paėmęs iš kareivio. Apžiūrėjęs visa, Skirgaila vėl sėdasi nišoje ir parėmęs galvą tyli. Daugaila stovi priešais, augštai pakėlęs žiburį, ir laukia, kada Skirgaila pasikels išeiti).

SKIRGAILA (pakėlęs galvą ir žiūrėdamas Daugailai į akis). Ką tu manai, Daugaila?

DAUGAILA. Aš manau, kad geriau kas atsitiko, negu kaip kad turėjo atsitikti... O mums reikėtų greičiau iš čia išeiti. Gal tikrai Stardas pyksta... (Tuo akimirksniu vėtra išstūmė blogai pritaikintus lango rėmus, kurie krinta ant grindų. Žiburys akimirksnį sumirgėjo, vos nepageso. Daugaila griebiasi kalavijo. Kunigaikštis irgi pašoka iš vietos. Bet vieną akimirksnį abu vėl nurimo. Daugaila rodydamas į langą). Štai vienintelis kelias, kuriuo jis galėjo iš čia išeiti. Bet kas tą kelią pasirinko, turėjo būti pasirengęs į dausą keliauti.

SKIRGAILA. Nejaugi manai, kad jis per šitą plyšį išlindo? Panorės narsus kareivis, dargi turįs rankoje kalaviją, negarbinga bailaus žmogaus mirtimi žūti.

DAUGAILA. Kito kelio iš čia jam nebuvo, valdove. Arba tenka manyti, kad tiesa buvo Butrimo žodžiuose.

121 psl.

SKIRGAILA. Pažiūrėk, ar ne pamatysim, kai sužaibuos, jo ten žemai, apačioje.

DAUGAILA (atiduoda jam žiburį ir kopdamas augštyn). Tavo žodis – man liepimas. Bet sunku man senam į šitą plyšį įlįsti. Reikia žiburys numesti, gal krisdamas neužges, bus geriau matyti.

SKIRGAILA. Kad ant kalno stovėdamas vokietis pamatytų ir nušautų tave... (Imdamas žiburį kiton rankon). Lipk atgal, Daugaila. Aš vistiek nepatikėsiu, kol patsai pamatysiu.

DAUGAILA (lange). Mano akys blogai mato, bet ten kažkas žemai juoduoja. (Nulipa nuo lango. Skirgaila paduoda jam žiburį ir kopia patsai).

SKIRGAILA. Patikėsiu, kai patsai pamatysiu. (Įlindęs į langą, žiūri žemyn. Sužaibuoja). Taip, ten žmogus guli... (Nulipa nuo lango).

DAUGAILA. Matai, valdove, kaip tu veltui buvai įtaręs ištikimą kareivį.

SKIRGAILA. Taip. Matau, kad aš imu dažnai klysti. (Sėdasi vėl). Bet kodėl jis panorėjo mirti tokiu būdu ir nežuvo, kaip tvirtam vyrui dera – kovoje, su kalaviju rankoje? Juk aš žinau, ir visi žino, kad jis buvo narsus kareivis.

DAUGAILA. Iš kur žinai, valdove, kad taip mirti, kaip jis mirė, mažiau reikia narsos, negu mirti su kalaviju rankoje? (Kraipydamas galvą). Ne, taip miršta ne bailieji, bet tie, kurie save aukoja. Jis nepanorėjo, kad jo mirtis būtų tavo žmonos amžina gėda, ir tu jam turi būti dėkingas. Aš nežinau, kodėl elgeisi, kaip kad pasielgei, bet žinau, kad čion patekti jisai galėjo tik per tavo žmonos miegamąjį kambarį. O kas savo žmoną niekina, tas niekina savo garbę ir dorą vardą. Taip manė tuomet, kai aš buvau dar jaunas.

122 psl.

SKIRGAILA. Ką tu nusimanai, seni? (Atsikeldamas). Dabar pasaulis kitokis, negu tuo metu, kai tu buvai jaunas. Bet jei jis beliko ir tas pats, žinoti apie tai nenoriu. Aš keršto jieškau ir keršyti manau taip, kad mano kerštas būtų baisus... Bet vėl nepasisekė... (Nusigręžęs į duris). Pasiųsk kareivius, teatneša jo lavoną pilin. (Duryse). Aš jo galvą kaikam esu pažadėjęs, ir kunigaikštis turi žodį tesėti. (Išeina).

DAUGAILA (likęs vienas, stato žiburį žibintan sienoje ir pritaiko rėmus). Ne, tepasilieka jis ten, kur guli. Jei tu, kunigaikšti, nesirūpini savo namų garbe, ja pasirūpinti turiu aš. Temano geriau visi, kad tai buvo Stardas. (Nusigręždamas išeiti). Kol tamsu, liepsiu lavoną nuplukdyti upe... Kad niekas nepamatytų, kas jis buvo, ir nesužinotų, kokiu būdu ten atsirado žuvęs... (Duryse). Taip reikia, ir taip bus...

III

Kapela. Viskas, kaip anksčiau. Jonas Skarbekas skaito egzekvijas. Ant katafalko karstas. Jis uždengtas juoda marška. Aplink karstą dega žvakės ir lempelės. Keli bajorai atėjo pažiūrėti, kaip Stardas laidojamas.

I BAJORAS. Tai šiąnakt jūs nieko nesuradot? Nesuėmėt?

BUTRIMAS. Ką turėjome surasti? Tas, kurio jieškojom, juk čia guli (Linkteli galvą karsto link).

II BAJORAS. Nejaugi tai buvo jis? (Bailiai dirsteli į karstą).

I BAJORAS. Kai aš šiandien į jį dirstelėjau, man pasivaideno, kad jo veidas baisiai pasikeitęs. Jis visai nepanašus dabar į tą, kurį mes gyvą pažinojom. Tik pasižiūrėkit, kaip pajuodo jo plaukai!

II BAJORAS. Nenoriu aš į jį žiūrėti, tesaugoja mane dievai susitikti su juo. Piktas jisai, ir bijau, kad neimtų keršyti visiems – ir priešams ir draugams.

123 psl.

BUTRIMAS. Nesuprantu, kam sumanė jį tokiu būdu laidoti. Visi kalba, kad lenkų dvasininkas jį pakrikštijo jau mirusį, ir todėl taip pyksta jo vėlė. Bijau, kad nepridarytų mums vargo.

II BAJORAS. Ar jam dabar ne vistiek, kad jį pakrikštijo ir kaip jį nūnai laidoja?

BUTRIMAS. Matyti, ne vistiek, Jei patsai neturi ramybės ir mums neduoda. Matyti, krikštas suklaidino jam kelią į dausą, o krikščionių dangun nenori...

I BAJORAS. Tai ir bastosi, vietos sau nerasdamas. Ne į gera tai mums visiems... (Kuštomis). Sako, nakčia jis vos vos nepasmaugęs kunigaikštienės. Gerai, kad metu suspėjo išgelbėti! Jau buvo ją radę be žado.

II BAJORAS. Ji to verta. Ar ne ji priežastis viso, kas ištiko mūsų kraštą? O kas dar mus dėl jos gali ištikti!..

BUTRIMAS. Pasakos! Nusigando, pamačiusi tą, kuris yra miręs ir apalpo. Ji, nors mūsų tautos, bet galvoja kaip lenkė: kas numirė, to nebėra pasauly, jei jis ne piktas, – mano jie.

I BAJORAS. Jis turėjo būti baisus. Juk jis pyksta.

II BAJORAS (nustebęs). Žiūrėkit, žiūrėkit! Kunigaikštienė ateina. (Kapelon įeina kunigaikštienė, mergaičių lydima. Ji vidury kapelos, tiesiog ties karstu, atsiklaupia. Viena mergaičių paduoda jai knygas, ir ji ima melstis. Mergaitės suklaupia užpakaly). Nejaugi ji atėjo prašyti, kad Stardas atleistų jai ir nepyktų?

I BAJORAS. Nemanau. Ji išdidi... Valdovų giminės...

BUTRIMAS. Mergaitės man sakė, kad ji kiaurą naktį akių nesumerkusi: vis meldusis ir verkusi.

124 psl.

I BAJORAS. Kažkas baisaus turėjo ją ištikti. (Kunigaikštienė nuleidžia rankas su maldaknyge, nejudėdama, įsmeigia akis į karstą; tik lūpos kruta, matyti, meldžiasi). Žiūrėkit, žiūrėkit, kas su ja dedasi. Ji žiūri į jį... Kalbasi! .. (Kapela kupina mėlynos šviesos. Visi lyg pranyksta, matyti tik viena kunigaikštienė. Ji klūpo, rankas nuleidus, ir meldžiasi. Katafalko dešinėje pusėje atsistoja šviesusis vyras, o kairėje tamsusis. Balsai jų lyg griausmas. Tik kaikada girdėti kunigo Skarbeko žodžiai).

ŠVIESUSIS VYRAS. Štai ji atėjo šventyklon, ir tu tuojau pajutai. Visi spėja ją atėjusią pasimelsti už vėlės ramybę to, kuris čia turi būti, ir kurio vietą tu esi užėmęs. Tu vienas tik visam pasauly numanai, kodėl ji čia atvyko. Visą naktį gyvenusi čia baime, čia viltimi, ji atėjo padėkoti Augščiausiajam už tavo gyvybės, savo garbės ir doro vardo išgelbėjimą, už tavo meilę, kuria amžinai džiaugsis josios širdis, ir kuri amžinai liks josios gyvenimo šviesioji aušra.

TAMSUSIS VYRAS. Nejaugi tu iš tikro manai leisti, kad tave gyvą pakastų? Nejaugi tu toks likai beprotis, jog gali svyruoti, ar ne pasirinkti sau tokis baisus likimas, kada dar taip lengva išsigelbėti? Užtenka tau tik sujudėti karste, pakelti galvą, ir visi čia esantieji išsigandę išbėgios į visas šalis, ir tada tau kelias bus laisvas. Dargi su tavim tavo kalavijas, kuris niekuomet nėra tavęs apvylęs.

ŠVIESUSIS VYRAS. Taip, gali atsitikti, kad tie, kurie čia yra, baimės pagauti, nesulaikys tavęs. Bet tu patsai žinai, nes girdėjai, kai buvo įsakyta, kad visi išėjimai ir įėjimai stipriai būtų saugojami kareivių, kurie laukia, kada tu pasirodysi ir mano, kad pasirodyti tu turi, ir todėl jų nebeįbaidysi. Vargiai ar patsai išsigelbėsi, o toji, kuri tave pamilo, taps paniekos moterimi, ir tu suteiksi josios vardui amžiną gėdą.

125 psl.

JONAS SKARBEKAS (balsas jo skamba paslaptingai, lyg iš kažkur iš tolo). „Kodėl aš nenumiriau, iš motinos vidurių išeidamas ir neužbaigiau tuomet savo dienų? Būtau dabar gulėjęs ir ilsėjęsis... Miegotau, ir ramu man būtų... Ten neteisingieji nustoja baimę gimdę, ten ilsisi siela nuvargę, ten didelis ir mažas lygus yra... Kam kenčiantiems duota dienos šviesa ir gyvybė siela nuvargusiems? Tiems, kurie mirties trokšta, ir josios nėra?“...

ŠVIESUSIS VYRAS. Tu daugel pikto esi padaręs Viešpaties akyse, ir didi turi būti tavo auka atlyginti Dievo teisybei. Atmink, kad tavęs ištesėjusio laukia didelis atlyginimas, didi laimė tau pagaminta. Ten tu ją rasi, kokią nori surasti, skaisčią kaip aušrinė žvaigždė ir kaip dangaus rasa tyrą. Čia, net išsigelbėjusio, laukia tavęs gėda, kad pražudei moterį, jai išgelbėjimą pažadėjęs ir pažado netesėjęs. Visi tai sužinos ir piktinsis, kada kalbės su tavimi. Nejau panorėsi tokio gyvenimo tu, kuris mirtį buvai pasirinkęs, dėl josios čion vykdamas? (Rodydamas į kunigaikštienę). Matai, ji laimina Dievą už tavo stebuklingą išganymą ir už tai, kad yra jau praslinkęs pavojus garbei, kuri brangesnė jai už gyvybę.

TAMSUSIS VYRAS. Bet kokią auką turi už tai mokėti! Ji niekuomet apie tai nesužinos, lengvai praeidama šalia tavo kapo, ir josios akyse tai bus svetimo kapas.

JONAS SKARBEKAS. „Dienos žmogaus, moters pagimdyto, trumpos ir liūdesio kupinos. Jis miršta, sudūli ir kur jis? Pranyksta vanduo ežere, nuseka upė ir išdžiūsta: taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Iki pasaulio pabaigos jis neatsikels ir neprabus iš amžino miego. Nuėjęs tamsybėn, nebeišeis iš ten, nebesugrįš savo namuosna, ir vieta, kur jis buvo, nebežinos jo“.

126 psl.

TAMSUSIS VYRAS. Saulė šiandien tekės kaip visuomet, ir dangus linksmins žemę ir visa, kas joje yra, savo linksmu skaidrumu. Ir saulė, nusileisdama vakaro metu, apgaubs dangų ir žemę aukso spinduliais. Bet tu nebematysi, tu tamsybėj kankinsies, kol baisia mirtimi numirsi. Ir pragare nėra didesnių kančių kaip tos, kurios tavęs laukia!..

ŠVIESUSIS VYRAS. Bet už tai tavęs laukia amžina šviesa! Ten saulė netekės ir nesileis, ten nežinosi nakties, ir ten skausmas baidysis tavo akių, kurios vien amžina džiaugsis laime.

TAMSUSIS VYRAS. Tai tik tušti spėliojimai! O čia dienos slinks paskui dienas, ji džiaugsis gyvenimu, kaip galėtai džiaugtis ir tu. Praslinks metai, užmirš ji šią baisią naktį ir tave užmirš, kitą pamilusi. Auka tavo bus tau be naudos, ir viltis tavo taps tuščia. Jei susitiksi su ja kitam pasauly, ji tau bus svetima ir nebepažins tavęs... Pamanyk, tu – vokietis ir šventosios Marijos riteris – turi negarbingai žūti dėl prakeiktos stabmeldžių šalies mergaitės, ir būti taip, kad net kapas negautų tavo vardo. Drąsus ir tvirtas vyras, išdidžios narsos, gali laisvai pasirinkti mirties pavojų, bet toji mirtis turi jo vardui amžinąją suteikti garbę. Tu savo baisia mirtimi ką lauki laimėti?

ŠVIESUSIS VYRAS. Dangų ir amžiną gyvenimą šventųjų tarpe! (Jo balsas nuolat auga ir tvirtėja; paskutiniai žodžiai aidi, kaip griausmas). Štai, ji prieš tave, kaip avelė, aukai skirta. Dievas įskaitys tavo auką ir išlaikys ja, tokią amžinai tavo laimei. Ar ne jo rankoje kiekvieno širdis ir likimas? Kas gali drįsti gundyti Dievo kelius?

JONAS SKARBEKAS. „Iš priešo rankų gelbėkit mane, iš kankintojo rankų išpirkit mane, ir aš nutilsiu. Nurodykit, kuo esu nusidėjęs?“

127 psl.

TAMSUSIS VYRAS. Štai, ateina pagerbti laidotuvių tasai, kuriam jis priklauso. Nejaugi manai, kad dėl tavęs pasikeis pasaulio tvarka, ir vyras liausis būti savo žmonos viešpačiu? Kai sekei mano patarimais, ar nelydėjo tavęs visur pasisekimas? Nuo to meto, kai, paniekinęs mano balsą, ėmei bepročiauti, ar tavo siela pažino nors valandėlę ramybės, ar pasisekimas nėra tavo kelių apleidęs nuo tos dienos, kai piktu keru sujungė šitoji moteris ir surišo tavo ir savo likimą, ar tu netapai panašus į moterį, kuri svyruoja ir abejoja?

ŠVIESUSIS VYRAS. Nemanyk, kad kerai tave valdo. Tai klastingasis gundo tave. Kerai nuo pragaro dvasios, jie į pražūtį veda žmogaus sielą. Pamanyk, ar tas atsitiko tau! Ar ne pasikeitė tavo siela? Ar ne išmintingesnis nuo to laiko tapai Dievo ir žmonių, ar ne kilnesnis savo akyse?

TAMSUSIS VYRAS. Tu buvai vyras ir elgeisi, kaip dera vyrui, kurio krūtinė geležim apkaustyta, ir ranka apginkluota kalaviju. Jei tavo sieloje dar neišnyko jėga, jei dar nenusigando tavo širdis, tu visai lengvai gali išsigelbėti. Juk žinai, kad aušrai auštant tavo draugai turi pulti pilį. Tuomet tavo išsigelbėjimas bus visai lengvas... Nusikratyk sielos nuskurdimu. Neleisk sau negarbingai žūti dėl vienos moters. Juk tavęs dar laukia ir garbė, ir laimė, ir kiti gyvenimo džiaugsmai. Aš tau suteiksiu progos dar šimtą kartų pažinti moters meiles saldiems jausmams. Argi verta dėl vienos viso ko nustoti?

JONAS SKARBEKAS. „Argi ne trumpos mano dienos? Palik mane, atstok nuo manęs, kad aš kiek nusiramintau, pirm negu nueisiu nebegrįždamas niaurumo šalin, mirties unksnėn, tamsybės šalin, kokia yra mirties tamsybė, kur nėra tvarkos ir netvarkos, kur tamsa kaip pati tamsuma.“

128 psl.

ŠVIESUSIS VYRAS. O tu dirstelk į ja ir pasielk, kaip aš tau sakau. Štai, įeina tasai, kuris jau liepė iškasti tau duobę. Vienas jūsų turėsite į ją žengti – tu ar ji, kuri nekalta tuo, ką tu buvai sumanęs ir esi padaręs. Nuo tavęs priklauso, kas turi atlyginti Dievo ir žmonių akyse tavo klaidas ir kaltes. Norėdamas gelbėti savo gyvybę, paskyręs pražūti moterį, ar nepasielgsi tu, kaip elgiasi bailiai, kurių gyvenimas kupinas gėdos ir nusiminimo? O gal, ją nuvedęs kapan, ir patsai jo neišvengsi ir atsigulsi, bet tuomet guls su tavim gėda ir nusiminimas, ir tavo vardas, garbės netekęs, taps paniekos vardu... (Šviesa gęsta; šviesus ir tamsus vyras pranyksta. Matyti visas kapelos vidurys. Pirmoje vietoje katafalkas, o prieš ji atsiklaupusi meldžiasi kunigaikštienė; už, jos mergaitės. Kunigaikštis stovi duryse; ilgai jo žvilgsnis susilaiko ant kunigaikštienės. Jam įėjus pūstelia vėjas. Žvakės sumirga; atsikloja marškos kampas, ir dabar matyti velionio galva, atidengta iki akių. Mergaitės, kunigaikštį pastebėjusios, ima kuštėtis. Kapeloj judesys, nes bajorai palengva artinasi į kunigaikštį).

BUTRIMAS (kunigaikščiui tyliai, bailiai pažvelgdamas į karstą). Valdove, paklausyk mūsų! Paliepk, tesiliauja giedoję ir teneša jį iš čia greičiau. Velionis pyksta! Tik pažiūrėk, kaip pasikeitė jo veidas! Tai blogas mums ženklas. Vėlės kerštas baisus!

SKIRGAILA (ilgu žvilgsniu į ji pažvelgdamas, kalba tvirtai, iš lėto, lyg pabrėždamas). Gyvi pavojingesni nekaip mirę. Jei aš gyvųjų niekuomet nebijojau, tuo labiau mirusiųjų nenusigąsiu. Telaidoja jį, kaip išmano.

BUTRIMAS. O man atrodo, kad mirusiųjų labiau reikia saugotis negu gyvųjų. (Eina šalin).

BAJORAI (linguodami galvas). Taip, taip... Tiesą sako Butrimas... (Kunigaikštienė atsikelia. Kelleris iš lėto atveria akis: jų akys susitinka).

129 psl.

ONA DUONUTĖ (žengia žingsnį priekin ir balsu surinka). Ak, Viešpatie... Tai jis! .. (Graibosi rankom už krūtinės ir krinta apalpusi; artimiausios mergaitės ją palaiko. Kyla sąmyšis. Tik psalmių skaitymas nesiliauja).

BUTRIMAS (paslaptingai). Štai, štai... Ar aš nesakiau...

SKIRGAILA (nieko neklausydamas, įbedęs akis į karstą, žengia du tris žingsnius priekin, paskui užpakaliu slenka atgal, nustebęs praveda ranka ranka per veidą). Nejaugi? (Lyg atsikvošėjęs). Ak, štai kas yra? (Ploja delnais). Ei, kareiviai! (Kareiviams, kurie pasirodo duryse). Imkite jį greičiau ir pakaskite!.. Tik greičiau... (Rodo karstą nuo katafalko; nuimdami nuverčia žibintus ir lempeles. Žvakės krinta su trenksmu ir gęsta; kapeloj tamsu). Išveskite kunigaikštienę. Greičiau. Į jos kambarius. (Mergaitės dar neatsigavusią kunigaikštienę neša ant rankų, priešaky Daugailos lydimos. Kareiviams). Greičiau jūs ten judėkit!..

JONAS SKARBEKAS (skubiai pribėgęs). Šviesusis kunigaikšti, ką tu darai?.. Neliepk jiems niekinti mirusiojo lavono...

SKIRGAILA. Tylėk, pope, ir nesikišk, kol tavęs niekas dar nekliudo. Ne tavo reikalas. Butrime, paragink juos (rodo kareivius), kad greičiau.

BUTRIMAS (kareiviams). Skubiau, skubiau! Matot, kunigaikštis pyksta. (Kareiviai stato karstą ant grindų).

SKIRGAILA. Dangčiu, dangčiu užvoškite. Užkalkit vinimis drūčiau! (Kareiviai skubiai užvožia karstą ir kalavijų rankenomis kala vinis, įsmeigtas dangtyje).

JONAS SKARBEKAS. Pamanyk, kunigaikšti, kokį pavyzdį teiki savo žmonėms! Tu paniekinai lavoną laimingojo, kuriam šventas krikštas nuvalė visas nuodėmes.

130 psl.

SKIRGAILA. Kodėl juo taip rūpiniesi, pope? (Spyręs karstą koja). Argi žinai, kokia keltava čia druni? Tu aklas ir kvailas žmogus, jei manai mane apgausiąs... Išdavikai jūs visi! .. (Kareiviams). Neškit jį lauk ir greičiau pakaskite duobėje. (Kareiviai ima karstą ant pečių ir neša lauk).

JONAS SKARBEKAS (pastodamas jiems kelią). Visagalio Dievo, kurio tarnas esu, vardu draudžiu jums tai daryti. Amžinai pragaro ugny degsite!

SKIRGAILA. Juokingas tu, pope, su savo grasinimais. Saugokis, kad tavęs neužkastų vienoje su juo duobėje. (Kareiviai išeina su karstu. Skirgaila, nutvėręs kunigą už krūtų jį kratydamas). Pasakyk, pope, kodėl taip ilgai rengeisi jį laidoti? Juk su kitais tu tiek neužtrunki?

JONAS SKARBEKAS. Jis buvo tau artimas, ir jam gyvam tu didelę garbę teikei. Aš ją suteikti norėjau mirusiam. Maniau, kad tau įtiksiu.

SKIRGAILA. Nuo kurio laiko ėmei rūpintis, kad man įtiktai? (Paleidęs ji). Ne, tu žodžiais nori pėdas sumesti kaip lapė. Kas dorai elgiasi, tas aiškiai kalba. Aš žinau, kodėl taip darai. Tu išdavikas ir kvailys! Bet aš jums skaudžiai atkeršysiu... (Suplojęs rankom, kareiviams). Nuveskit jį rūsin! (Rodo kunigą). Paskui pamatysim, kaip su tavim pasielgsiu...

JONAS SKARBEKAS. Augščiausiasis kunigaikšti!..

SKIRGAILA. Greičiau! (Kareiviai stumia jį per duris).

KAREIVIAI. Eik, eik, nekalbėk. Matai, kunigaikštis pyksta.

DAUGAILA (Sugrįžęs kapelon, kunigaikščiui). Valdove...

SKIRGAILA. Eik, Daugaila, pasakyk, kunigaikštienei, kad gali būti rami. Mes jį palaidosim, ir nebedrums jis daugiau ramybės nei jai, nei mums.

DAUGAILA. Kunigaikšti...

131 psl.

SKIRGAILA (neduodamas jam kalbėti, piktai, suerzintas). Tylėk, tylėk, Daugaila, ir nekalbėk! Kad netektų man pasigailėti, ką tau galiu pasakyti. (Nusigręžia ir išeina. Su juo išeina ir kiti. Daugaila kurį laiką pasilieka stovėti vietoje).

IV

Nedidelis kiemas, kuriame paruošta duobė, tiesiog viduryje. Šalia iškastos duobės karstas. Čia pat, kiek nuošaliau, kareivių būrelis. Jie kažkuo sujaudinti, nerimauja, dairosi ir mostikuodami kalbasi.

SKIRGAILA (įėjęs). Jūs dar nepakasėt jo? Ko stovite? Ar užmiršę esate, kas jums buvo įsakyta?

I KAREIVIS. Valdove, karste lavonas dejuoja... Mes nežinom...

SKIRGAILA. Bailiai. Po verpsčiu su kuodeliu jums sėdėti, o ne valdovo tarnybą eiti! (Prieina karstą ir koja nustumia duobėn). Pakaskit jį greičiau ir duobę su žeme sulyginkit. (Kareiviai nedrąsiai ima kastuvus ir užverčia duobę žeme. Kunigaikštis kurį laiką žiūri, nuošaliai atsistojęs, paskui nusigręžia ir išeina).

I KAREIVIS. Čia kažkas nesuprantamo, baisaus... Kodėl jį pakasėm čia, kur visi vaikščioja, o ne ten, kur kitus laidoja?

II KAREIVIS. Taip liepė patsai valdovas.

I KAREIVIS. Bijau, kad mus ištiks baisi nelaimė. Neveltui velionis karste sudejavo.

II KAREIVIS. Kodėl mus turi ištikti nelaimė? Juk mes darom, kas mums įsakyta. Jis (rodo į kampą) juk žino, kad mes turime daryti, ką mums įsako.

I KAREIVIS. Taip taip, bet pakasėm visdėlto mes jį. Visuomet juk taip būna, kad už valdovų darbus mes atsakom savo kailiu.

II KAREIVIS. O kas, jei čia mes gyvą pakasėm? Juk aš aiškiai išgirdau, kad jis sudejavo. Man net pasivaideno

– jis apsivertęs karste.

III KAREIVIS. Jei buvo gyvas, kai pakasėm, žemė būtinai turi prasiskirti, kai jo vėlė vyks į dausos šalį. Palauksim ir pamatysim tuoj: vėlė negali ilgai būti žemėje.

132 psl.

IV KAREIVIS. Kokiu būdu gali būti gyvas, jei aš ir kiti esame matę, kaip jis mirė. Laukite sau čia (mesdamas toli šalin kastuvą), o aš laukti nenoriu. Monu jis virto ir baisiu monu čia gali pasirodyti. (Išeina).

I KAREIVIS. Tikrai gal monu virto. Tai jau bus mums! Geriau bėkim iš čia.

II KAREIVIS. Bėkit, kad bijote.. Aš nebijau. (Visi kiti skubiai išeina. Antrasis kareivis, užsidėjęs ant peties kastuvą, apsidairo aplinkui ir iš lėto išeina. Kuriam laikui praslinkus, įeina Daugaila, apsidairo ir pamestu kastuvu stengiasi atkasti kapą. Jo rankos dreba, kasdamas dejuoja).

SKIRGAILA (Įėjęs atsistoja ir žiūrėdamas su pasityčiojimu į Daugailą). Ką darai, Daugaila?

DAUGAILA (nenutraukdamas darbo). Ar nematai? Noriu pataisyti mūsų klaidą. Imk patsai ir kask greičiau, pašalinių nepainiodamas. Paskui sužinosi visa.

SKIRGAILA. Aš visa žinau. (Sudėjęs rankas ant krūtinės). Ir tau ne gėda buvo, Daugaila, mane apgaudinėti? Tu melavai man, o aš tavimi tikėjau ir klausiau tavęs kaip tikro tėvo, nors dažnai man buvo skaudu sekti tavo patarimais.

DAUGAILA (atsistojęs ir pakėlęs ranką augštyn). Dangaus ir žemės dievais siekiu, kad aš nieko nežinojau. Tebūna man gėda, jei aš tau sumelavau. Aš visa sužinojau iš kunigaikštienės tik tuomet, kai pranešiau jai, kad Stardas jau pakastas. (Imdamasis vėl kasti). Ar aš galėjau manyti, kad dar esti tokių žmonių, kurie tiek aukotis išgali.

SKIRGAILA. Nesiek veltui, Daugaila. Aš priesaikomis daugiau nebetikiu. Ir jo mirtis tebūna perspėjimas, ko galite patys susilaukti.

DAUGAILA. Man negrasink. Persenas esu, kad galėtau ko nors bijoti pasauly.

SKIRGAILA (žengdamas arčiau). Kur jūs nudėjote Stardo lavoną?

133 psl.

DAUGAILA. Ne metas galvoti apie mirusiuosius, kai reikia gelbėti gyvasis. (Sustojęs kasti ir nutrindamas rankove prakaitą nuo veido). Aš senas ir silpnas – nepajėgiu jau. Imk kastuvą ir padėk man. (Kasdamas). Kareiviui nedera būti žiauriam. Didi nuodėmė, jei leisi po žeme jo vėlei su kūnu skirtis.

SKIRGAILA. Veltui kalbi seni. Aš kiekvieną darbą iki galo nudirbu ir kerštą irgi. (Priėjęs ištraukia iš jo rankos kastuvą, meta šalin ir nustumia Daugailą nuo kapo). Jis čia guli ir nebeatsikels. (Supliauškinęs delnais, įėjusiems kariams). Karavadas nusilpo. Imkit ir nuveskit į jo butą. Greičiau!

DAUGAILA (šluostydamas prakaitą). Gerai... Man vistiek... (Sėdasi ant žemės). Nuvargo kūnas ir siela. Neišgaliu daugiau. (Kareiviai ima jį už parankių ir veda. Bet, pamatęs įeinančią kunigaikštienę, susilaiko).

ONA DUONUTĖ (įėjusi. Sustojo dejuodama, susiima už skruostų). Vai, Jėzau!

SKIRGAILA. Meilužio pakasynosna atėjai. (Piktai šypsodamasis, susidėjęs rankas ant krūtinės). Jis čia, po mano koja druni!

OLIGĖ (už durų, spiegiamu balsu). Leiskite mane, leiskite!..

SKIRGAILA. Varykit ją lauk...

OLIGĖ. Berneliai, leiskite mane, neklausykite to žiauraus budelio, kad jo žemelė nenešiotų...

SKIRGAILA. Užimkit jai nasrus!.. Durklu, jei nenutils! .. (Kurį laiką girdėti už durų grūmesys).

OLIGĖ (nesavu balsu suspiegusi). Ai!..

ONA DUONUTĖ. Vai, Dieve tu mano...

SKIRGAILA (rūsčiai). Arčiau! .. Čion... (Rodo pirštu į kapą. Ona Duonutė žengia kelis žingsnius ir susilaiko). Čionai, čionai, sakau! ..

ONA DUONUTĖ (prieina kapą ir nudrimba). Vai, Dieve!.. (Sukniumba ant kapo apalpusi. Skirgaila žengia, ranką ant durklo padėjęs).

DAUGAILA (puola atgal, į kunigaikštį su ištiestom rankom). Kunigaikšti... Nedrįsk!.. (Skirgaila nusigręžia ir išeina. Daugaila suklumpa šalia kunigaikštienės). Vai, varge tu mano!..