ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Negudriai kalbi, pone. Kalaviju iš jų nieko neišgausi – tai plėšrus žmonės, ir daugel teko nuo jų kentėti lenkų žemėms.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ne jums dera kalbėti apie tai, ką gudriausios lenkų karalystės galvos yra sumaniusios! (Piktai pašnairavęs, kurį laiką tyli. Aprimęs, tyliau, aiškindamas). Didelę klaidą padarė karalius, kad, su mumis nepasitaręs, pavedė kunigaikščiui Skirgailai Lietuvą valdyti. Voluinė ir Podolė buvo jo pažadėtos kaipo kraitis lenkų karalystei... O kur dabar tie kraštai, kur karaliaus pažadai? .. Atitaisyti klaidos, išreikalauti žadėtų lenkų žemei kraštų esame pasiusti!.. (Sudaužęs piktai į skobnis kumščiu). Štai kuo turime rūpintis, sakau jums!

JONAS SKARBEKAS. Bijau, serenissimi. kad geruoju čia nieko neišgausime.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Nezaunyk, reverende, niekų!.. Kad mums pavesta, turime išgauti...

JONAS SKARBEKAS. Šiomis dienomis Skirgaila per prievartą sulaikė Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Sėdi dabar ji uždaryta pily kaip kalinė, ir tik jūs, serenissimi, galite ją gelbėti. Ji krikščioniškai auklėta, ir jos motina buvo iš lenkų žemės.

JONAS iš BYCHOVO (raitydamas ūsus). Netikę būtume vyrai ir niekam verti riteriai, jei neužtartume silpnos moters ir dargi tokios augštos kilmės mergelės.

HENRIKAS MAZOVIETIS. O kodėlgi tu, reverende, neužtarei jos? A? (Barbindamas į skobnis pirštais). Pabijojai valdovo, kuriam dvasios tėvu buvai Krokuvos kapitulo paskirtas.

JONAS SKARBEKAS. Ką reiškia kunigaikščiui mano žodis? Jis, reverendissime, neprisileidžia manęs, nei kalbėti su manim nenori.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Per prievartą sulaikė ją, sakai? Hm... O kokis reikalas mums į šį dalyką kištis ir erzinti Skirgaila?

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (iš lėto sakydamas, į Henriką pažvelgęs). Tai ne vyro, ne riterio kalba.

JONAS SKARBEKAS. Mūsų šventoji karalienė ir karalius skyrė ją Mozūrų kunigaikščiui. Pakeliui į sužadėtinį ji buvo sulaikyta.

HENRIKAS MAZOVIETIS (nustebintas pašoka). Kaip?!. Mano brolėno sužadėtinė!.. Ir aš nieko apie tai nežinau!.. (Sudėjęs rankas ant krūtinės, į riterius). Girdite? A-a? Ir nieko mums nepasakė!.. A-a? Nei vienu žodžiu neprasitarė!..

JONAS SKARBEKAS. Užgaudamas savo brolį, kunigaikštis Skirgaila užgavo ir visą lenkų karalystę.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Užgavo savo brolį? O man kas per reikalas? Ar aš patariau, ar manęs klausė?..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Nepadoru, pone, riteriui neužtarti silpnos mergelės, kai galima jai pagelbėti...

HENRIKAS MAZOVIETIS. O kas tau pavedė, riteri, ją gelbėti? Žinai, kuo mes turime rūpintis?.. Ir nieku daugiau... (Jonui Skarbekui). Ko gi Skirgaila iš jos nori? Kodėl sulaikė?

JONAS SKARBEKAS. Nori ją sau žmona paimti, kad josios valstija netektų kitam.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Sau žmona paimti? Hm!.. Kad netektų ji mano brolėnui?.. (Atsisėdęs, kurį laiką tyli, lyg susirūpinęs). Hm!.. Tai gerai... Labai gerai... (Nusigręžęs į riterius). Tai mūsų naudai, sakau jums, riteriai... Ir brolėnas gaus per nosį, ir mes iš to – šį tą laimėsime.

JONAS SKARBEKAS (prisidėjęs ranką prie širdies). Jos širdis priklauso Mozūrų kunigaikščiui, kuriam ir jos ranka lenkų karališkos poros pažadėta, reverendissime. Ji našlaitė, o našlaites Dievas liepia globoti ir užtarti...

HENRIKAS MAZOVIETIS (pašokęs iš vietos ir atsistojęs priešais Joną Skarbeką). O mūsų šventosios karalienės Jadvygos širdis ar ne kitam priklausė? Ar ne paaukojo ji savo laimės visų mūsų labui, tėvynės ir šventosios Bažnyčios naudai? Tedėkoja Lydos valdovė, kad Dievo pirštas skyrė jai baigti karalienės Jadvygos darbą ir palaužti šio laukinio valdovo širdį, kaip kad šventoji karalienė palaužė Jogailos!.. Tepadaro iš nesukalbamo priešo Skirgailą palankų mums draugą mūsų tėvynės naudai ir šventosios Bažnyčios didesnei garbei! Supranti, reverende, ką aš sakau?

JONAS SKARBEKAS. Bet lenku karaliaus pažeista garbė? Bet Lydos valstija?..

HENRIKAS MAZOVIETIS. Kas per žemė toji Lydos valstija, kur žmonės karnomis teikia valdovams mokesčius!.. Už ją mes gausime Voluinę ir Podolę, kur upės pienu ir medumi teka. Supranti dabar?

JONAS iš BYCHOVO. Man buvo savo laiku gaila Jadvygos, man dabar gaila ir Lydos kunigaikštytės. (Nuleidęs galvą). Kalbu, kaip tikram riteriui dera kalbėti, ir tokiam darbui, kuriuo moters širdis skriaudžiama, nepritariau ir... (galvą kraipydamas) nepritarsiu, kad jis man būtų naudingiausias.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsigręžęs į Joną iš Bychovo). Kam Viešpats Dievas valstybės vairą patikėjo, tam turi ne vyro ir ne moters laimė rūpėti, bet tėvynės, bet šventosios Bažnyčios nauda.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesa vyskupas sako. Kas valstybės vairą savo rankose laiko, tas, pone, turi toli matyti ir vadovautis protu, ne vien tik širdimi.

HENRIKAS MAZOVIETIS (vėl atsikreipęs į Joną Skarbeką). O graži toji kunigaikštytė? A?..

JONAS SKARBEKAS. Aš, vienuolis, nekeliu akių į moters veidą ir grožiu nesidomiu. Tik žinau, kad siela jos skaisti kaip rytmetinė saulė.