ONA DUONUTĖ. Negaliu ir nenoriu, šventasis vyre... Lenkų karalienė panorėjo Lietuvos pilių... (Šiurkščiai). Juk aš lietuvaitė, Lietuvos krašto duktė...

JONAS SKARBEKAS (nutraukdamas). Tylėk ir nesipriešink Dievo lėmimui, kurio mudu nesuprantame... Atmink Kristaus žodžius apie tinginį tarną. Tau daugel suteikė Viešpats ir daugel pareikalaus baisioje paskutinio teismo dienoje... (Po kurio tylėjimo, šiurkščiai). Tu dar nepažinai kunigaikščio kaip vyro?

ONA DUONUTĖ (paraudusi, susigėdusi ir uždengusi veidą rankom). Ak, neklausk, šventasis vyre...

JONAS SKARBEKAS. Už piktus jo darbus Viešpats Dievas aptemdė jam protą, bet vistik nėra žuvusi jo sielos išganymo viltis. Kol jis tamsumoj tebesti, sunkus nusidėjimas Viešpaties akyse susiartinti tau kaipo žmonai su juo?

ONA DUONUTĖ (nedrąsiai). Betgi jis mano vyras...

JONAS SKARBEKAS. Tau nesuteikė Dievas malonės spręsti dangaus dalykams, ir tu manęs turi klausyti, jei nenori amžinai degti pragaro ugnyje, netikėliams ir heretikams Dievo valios pakurtoje.

ONA DUONUTĖ (tyliai). Atleisk, šventasis vyre...