ONA DUONUTĖ. Negaliu ir nenoriu, šventasis vyre... Lenkų karalienė panorėjo Lietuvos pilių... (Šiurkščiai). Juk aš lietuvaitė, Lietuvos krašto duktė...

JONAS SKARBEKAS (nutraukdamas). Tylėk ir nesipriešink Dievo lėmimui, kurio mudu nesuprantame... Atmink Kristaus žodžius apie tinginį tarną. Tau daugel suteikė Viešpats ir daugel pareikalaus baisioje paskutinio teismo dienoje... (Po kurio tylėjimo, šiurkščiai). Tu dar nepažinai kunigaikščio kaip vyro?

ONA DUONUTĖ (paraudusi, susigėdusi ir uždengusi veidą rankom). Ak, neklausk, šventasis vyre...

JONAS SKARBEKAS. Už piktus jo darbus Viešpats Dievas aptemdė jam protą, bet vistik nėra žuvusi jo sielos išganymo viltis. Kol jis tamsumoj tebesti, sunkus nusidėjimas Viešpaties akyse susiartinti tau kaipo žmonai su juo?

ONA DUONUTĖ (nedrąsiai). Betgi jis mano vyras...

JONAS SKARBEKAS. Tau nesuteikė Dievas malonės spręsti dangaus dalykams, ir tu manęs turi klausyti, jei nenori amžinai degti pragaro ugnyje, netikėliams ir heretikams Dievo valios pakurtoje.

ONA DUONUTĖ (tyliai). Atleisk, šventasis vyre...

JONAS SKARBEKAS. Dievas atleis, ir aš Jo vardu tau atleidžiu, tik saugokis, dukra mano, puikybės... Tai vartai, per kuriuos klastingojo pagunda įeina į sielą... Vyras tavo, – sakai. Taip, kada praregės jo siela, kada atliks, ko iš jo pareikalaus Dievas tavo lūpom. O iki tol ne vyras jis tau. Juk tavo jungtuvės – tai prievarta buvo, ir mūsų visų šventasis tėvas, Romos popiežius, grąžins tau laisvę, jei ji šventam mūsų darbui bus reikalinga. Tu kunigaikščiui ne žmona, kol jis, puikybės pagautas, nenori atsižadėti priešingų Dievui savo darbų, skriaudžiančių mūsų šventą karalienę. Dievo valią reiškiu tau... Taip jam pasakysi, kai jis pareikalaus tavęs kaipo žmonos ir Dievas tau už gera tai paskaitys… Jei ir tuomet nesuminkštės jo širdis, ir jisai nesiliaus atkakliai elgęsis prieš savo brolį Jogailą – dienos jo bus suskaitytos, ir rūsti Dievo ranka pakelta. Apie laišką, ir tą, kuris jį rašė, užmiršk: ne Dievo lėmimą, bet velnio ranką čia matau...

ONA DUONUTĖ (ima kalbėti tyliai, bet balsas nuolat tvirtėja ir baigia karštai). Aš silpna, aš neprotinga moteris... Aš noriu elgtis, kaip Viešpats tavo lūpom man liepia... Bet negaliu... skaudu mano širdžiai... Ji man kalba, kad to riterio žodžiai nuoširdūs ir teisūs... Nėra juose melo, šventasis vyre! Tai junta mano širdis... Jis vienintelis pamilo mane taip, kaip niekas iki šiol nebuvo pamilęs ir nepamils... Nejaugi tokia meilė nuodėminga? Ne, šventasis vyre, aš netikiu!.. Ji skaisti kaip žvakės liepsna. (Liūdnai). Tokios kitos meilės juk nebesulauksiu savo amžiuje.

JONAS SKARBEKAS (rūsčiai, grasinamai). Baidykis šito bjauraus jausmo! Atmink, kad jis klastingos tautos sūnus, ir pati tiesa virsta jo lūpose apgaulingu melu. Jei jis tave myli, temyli, kaip dera riteriui, skaistybę pažadėjusiam: tepasirenka tave širdies mergele, kaip riterių papročiai liepia. Bet jausmo, kuris tavo širdy gimė, saugokis!.. Tūkstančių metų ugnis nenuvalys baisios tavo nuodėmės... Žinok, gudrus ir stiprus velnias – ir jis jau surado kelią į tavo sielą... Amžina pražūtis, negęstanti pragaro ugnis tavęs laukia!..

ONA DUONUTĖ (nusiminusi, nuleidusi galvą žemyn). Melskis už mane, nusidėjėlę, šventasis vyre... Aš užmiršti jo visgi negaliu, negaliu... Negaliu, šventasis vyre... (Ima laišką nuo skobnių). Šitas laiškelis tiek sujaudino mano širdį ir pagimdė tokią linksmybę, jog aš ėmiau suprasti, kodėl ji taip ilgėjosi iki šiol... (Spaudžia laišką prie krūtinės. Veidas jos nušvinta laimės šypsena, akis pakelia augštyn. Kunigas, nustebęs, pasipiktinęs žiūri į ją. Tuo metu durys staiga atsidaro, ir jose atsistoja Skirgaila).

JONAS SKARBEKAS (pasikeisdamas). Nusigąsk savo žodžių, paklydusi avele!..

SKIRGAILA (duryse stovėdamas). Tu visur kaip juodas kranklys pastoji man kelią. Kur tu, ten nepasisekimas. (Įeidamas kambarin). Tuoj išginsiu iš čia jus visus, svetimą lizdą pamėgusius.

JONAS SKARBEKAS (atsistoja ir žemai nusilenkia). Pasisekimo ir nepasisekimo žemės dalykuose teikia žmogui Viešpats Dievas, žiūrėdamas, ko žmogus jo akyse užsitarnavo. O tu, kunigaikšti, žodžiu ir darbu kiršini teisingą Dievo rūstybę, klausydamas šventosios mūsų tikybos priešų pagundos...

SKIRGAILA (susiraukęs). Tylėk, pope! Aš neatėjau klausyti čia tavo kvailų žodžių: kalbėk juos moterims; vyrui nedera klausyti tavo patarimų. Dabar išeik, tu čia nebereikalingas.