JONAS SKARBEKAS. Teprablaivina Dievo malonė tavo siela, kunigaikšti, ir pamokina tave gerbti Jo šventą valią. (Žemai nusilenkęs jam ir kunigaikštienei, išsinešdina).

SKIRGAILA (eidamas į kunigaikštienę ištiestom rankom). Aš matau: tu linksma. Džiaugsmas spindi iš tavo veido, ir tu veltui stengiesi jį paslėpti. (Kunigaikštienė nusigręžia nuo jo, ir jis susilaiko vidury menės). Man malonu, kad tu geriau pasijutai šeimininke, nekaip viešnia čia būdama. (Sėdasi ant suolo pas skobnis). Tu jau lioveisi ant manęs pykus?

ONA DUONUTĖ (nusigręždama). Aš tau atleidau, kunigaikšti, kad tu mano jaunas dienas pražudei. (Atsigręždama). Teatleidžia tau teisingasis Dievas baisioje paskutinio teismo dienoje.

SKIRGAILA. Aš suprantu, kad tave sunkiai nuskriaudžiau. Matyti, taip dievai buvo lėmę, tavo ar mūsų seni, vistiek... Ir geriau, kad taip atsitiko. Ko vertas vyras, kuris tiek lengvai tavęs atsižadėjo ir užleido kitam, kaip tai padarė lenkų kunigaikštis? Kalba, kad jis besirengiąs kitą vesti.

ONA DUONUTĖ. Dievas panorėjo, kad meilėje būtau apvilta. Jam vienam atiduosiu ją amžinai.

SKIRGAILA (iš paniūrų į ją pažvelgdamas). Dievai turi deives, o tu jiems kam esi reikalinga? Tavęs užleisti aš niekam nemanau. (Nuleidęs galvą). Anksčiau aš nežinojau, kas toji moters meilė, ir kam ji vyrui reikalinga. Jei man kuri patikdavo, aš tik norėjau, kad ji man priklausytų... (Pakėlęs galvą ir pažvelgęs į ją). Tokia šypsena, kaip toji, kuri man įeinant nušvietusi buvo tavo veidą, nei viena moteriškė dar nėra manęs sutikusi.

ONA DUONUTĖ (į jį nukreipusi savo veidą). Kunigaikšti, tu klysti.