JONAS SKARBEKAS. Teprablaivina Dievo malonė tavo siela, kunigaikšti, ir pamokina tave gerbti Jo šventą valią. (Žemai nusilenkęs jam ir kunigaikštienei, išsinešdina).

SKIRGAILA (eidamas į kunigaikštienę ištiestom rankom). Aš matau: tu linksma. Džiaugsmas spindi iš tavo veido, ir tu veltui stengiesi jį paslėpti. (Kunigaikštienė nusigręžia nuo jo, ir jis susilaiko vidury menės). Man malonu, kad tu geriau pasijutai šeimininke, nekaip viešnia čia būdama. (Sėdasi ant suolo pas skobnis). Tu jau lioveisi ant manęs pykus?

ONA DUONUTĖ (nusigręždama). Aš tau atleidau, kunigaikšti, kad tu mano jaunas dienas pražudei. (Atsigręždama). Teatleidžia tau teisingasis Dievas baisioje paskutinio teismo dienoje.

SKIRGAILA. Aš suprantu, kad tave sunkiai nuskriaudžiau. Matyti, taip dievai buvo lėmę, tavo ar mūsų seni, vistiek... Ir geriau, kad taip atsitiko. Ko vertas vyras, kuris tiek lengvai tavęs atsižadėjo ir užleido kitam, kaip tai padarė lenkų kunigaikštis? Kalba, kad jis besirengiąs kitą vesti.

ONA DUONUTĖ. Dievas panorėjo, kad meilėje būtau apvilta. Jam vienam atiduosiu ją amžinai.

SKIRGAILA (iš paniūrų į ją pažvelgdamas). Dievai turi deives, o tu jiems kam esi reikalinga? Tavęs užleisti aš niekam nemanau. (Nuleidęs galvą). Anksčiau aš nežinojau, kas toji moters meilė, ir kam ji vyrui reikalinga. Jei man kuri patikdavo, aš tik norėjau, kad ji man priklausytų... (Pakėlęs galvą ir pažvelgęs į ją). Tokia šypsena, kaip toji, kuri man įeinant nušvietusi buvo tavo veidą, nei viena moteriškė dar nėra manęs sutikusi.

ONA DUONUTĖ (į jį nukreipusi savo veidą). Kunigaikšti, tu klysti.

SKIRGAILA (karčiai, nusišypsojęs). Bijau, kad taip. Aš visuomet klysdavau, kai maniau apie žmones ar pikta, ar gera. Todėl aš labai nuvargau ir noriu atsilsėti. (Įsmeigęs į žemę akis). Aš ilgai apie tai esu mąstęs, Valdymo naštą tepasiima ant savo pečių Kęstučio sūnus – jam vienam tik tegaliu užleisti savo vietą, bet ne Jogailai ir ne kuriam kitam broliui. Patsai aš užsidarysiu paveldėtoje iš tėvo pily, kad nematytau ir negirdėtau nieko... (Pažvelgęs į ją). Tik tu viena ten būsi su manim ir tokia šypsena kaip šiandien šypsosies man.

ONA DUONUTĖ. Kunigaikšti, tu vėl klysti.

SKIRGAILA. Bijau, kad vėl klystu. Bet dabar aš supratau, kodėl vyrui reikalinga moters meilė, ir ji man turi būti.

Todėl supratau, kad aš vienas, ir nėra man draugų.

ONA DUONUTĖ (nusigręžusi į ji, neapykantos kupinu balsu). Nejaugi manai, kad, taip su manim pasielgdamas, galėjai mano meilę įgyti? Buvo laikas, kada man buvo gaila tavo neramios sielos, bet... (Nusigręžus). Žinoma, tu gali mane uždaryti keturiose pilies sienose, (neigiamai kraipydama galvą), bet tuo nepriversi pamilti tave.

SKIRGAILA. Mano žmona esi, turi manęs klausyti. Argi tavo dievas nepaliepė to, ar gal aš tau kaipo žmonai pikta esu padaręs, ar prievartą prieš tave panaudojęs?..

ONA DUONUTĖ. Patsai Viešpats Dievas lėmė mergelės širdžiai pamilti vyrą, o vyrui mergelę, ir šventoji Bažnyčia laimina tą meilę amžinu ryšiu. Bet ne iš meilės vedei mane, ne meile vadovavaisi tu, per prievartą imdamas mane sau žmona. Nėra ir negali būti Augščiausiojo Dievo ir šventosios Mergelės, krikščionių šeimų globėjos, mūsų jungtuvėms palaimos. Skaudžia prievarta išgautas Bažnyčios palaiminimas yra tik iš Dievo pasityčiojimas. Taip kalba šventasis vyras ir mano sąžinės vadovas, dvasininkas Jonas Skarbekas.

SKIRGAILA (į ją iš paniūrų žvairuodamas, iš lėto). Už tokius žodžius jam reikėtų liežuvis ištraukti; jei aš to neliepsiu padaryti, tai vien tik, kad tau nebūtų skaudu. Bet susilauks jisai to, nors tariasi esąs savo dievo ir mano brolio Jogailos ypatingoje globoje.

ONA DUONUTĖ. Kam skriausti turi šventą žmogų? Jei tavo rūsti širdis keršto reikalauja, nubausk, o dar geriau, liepk nudėti mane: vistiek aš tau ne žmona ir ja niekuomet nebūsiu.

SKIRGAILA (iš paniūrų į ją pažvelgdamas). Būsi, kai aš panorėsiu. Bet dabar ne rūsčiai barti – su geru žodžiu atėjau aš pas tave. Tik, matyti, tu vis dar pasitiki savo draugais, jų pagalba, ir todėl taip su manim kalbi.

ONA DUONUTĖ (pakėlusi akis augštyn). Tu man priminei, kad ne vieno mano draugų kraujas tarp manęs ir tavęs. Ačiū.

SKIRGAILA. Na, taip, kaikurių jau nebėra gyvų, o kurie gyvi apleido tave. Ką jiems gali duoti draugavimas su tavim? Vien mano rūstybės baimę. Kur dabar galėtai prisiglausti, mano pilį apleidus?

ONA DUONUTĖ. Man nereikia nei žmonių meilės, nei jų palankumo. Bet tu veltui manai, kad aš neturiu draugų, kurie norėtų man pagalbos suteikti. Tu pats žinai, kad jų yra, ir todėl laikai mane uždaręs kaip kalinę, nors sakai, kad tavo žmona esu.

SKIRGAILA. Veltui taip kalbi. Pasakyk žodį, ir pilies vartai tau atsivers, ar nori medžioti, ar pažįstamus aplankyti. Teišvyks tik iš mūsų krašto priešas. O kodėl tu mano žmona esi, pati žinai. (Po trumpo tylėjimo, į ją žiūrėdamas). Kur dabar eisi iš mano namų? Tavo žemėje sėdi mano tijūnasi, o tasai, kurio sužadėtinė buvai, jau kitą sau pasipiršo. (Parėmęs galvą rankom). Nebūk žiauri ir nesielk su manim piktai, kai aš atėjau su geru žodžiu.

ONA DUONUTĖ. O kodėl kilo šis karas?