SKIRGAILA (į ją iš paniūrų žvairuodamas, iš lėto). Už tokius žodžius jam reikėtų liežuvis ištraukti; jei aš to neliepsiu padaryti, tai vien tik, kad tau nebūtų skaudu. Bet susilauks jisai to, nors tariasi esąs savo dievo ir mano brolio Jogailos ypatingoje globoje.
ONA DUONUTĖ. Kam skriausti turi šventą žmogų? Jei tavo rūsti širdis keršto reikalauja, nubausk, o dar geriau, liepk nudėti mane: vistiek aš tau ne žmona ir ja niekuomet nebūsiu.
SKIRGAILA (iš paniūrų į ją pažvelgdamas). Būsi, kai aš panorėsiu. Bet dabar ne rūsčiai barti – su geru žodžiu atėjau aš pas tave. Tik, matyti, tu vis dar pasitiki savo draugais, jų pagalba, ir todėl taip su manim kalbi.
ONA DUONUTĖ (pakėlusi akis augštyn). Tu man priminei, kad ne vieno mano draugų kraujas tarp manęs ir tavęs. Ačiū.
SKIRGAILA. Na, taip, kaikurių jau nebėra gyvų, o kurie gyvi apleido tave. Ką jiems gali duoti draugavimas su tavim? Vien mano rūstybės baimę. Kur dabar galėtai prisiglausti, mano pilį apleidus?
ONA DUONUTĖ. Man nereikia nei žmonių meilės, nei jų palankumo. Bet tu veltui manai, kad aš neturiu draugų, kurie norėtų man pagalbos suteikti. Tu pats žinai, kad jų yra, ir todėl laikai mane uždaręs kaip kalinę, nors sakai, kad tavo žmona esu.
SKIRGAILA. Veltui taip kalbi. Pasakyk žodį, ir pilies vartai tau atsivers, ar nori medžioti, ar pažįstamus aplankyti. Teišvyks tik iš mūsų krašto priešas. O kodėl tu mano žmona esi, pati žinai. (Po trumpo tylėjimo, į ją žiūrėdamas). Kur dabar eisi iš mano namų? Tavo žemėje sėdi mano tijūnasi, o tasai, kurio sužadėtinė buvai, jau kitą sau pasipiršo. (Parėmęs galvą rankom). Nebūk žiauri ir nesielk su manim piktai, kai aš atėjau su geru žodžiu.
ONA DUONUTĖ. O kodėl kilo šis karas?
SKIRGAILA (atsisėdęs tiesiai ir nusišypsojęs). Ar nemanai, kad vokiečiai pradėjo karą, tave užstodami? Ten dar ne visi pamišo... Žinok, kad šį karą sukėlė Kęstučio sūnaus noras padabinti savo galvą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio kepure. Ordinas jam palankiai teikia pagalbos, pamatęs, kad aš netikiu jo pasiūlymais ir aklu įrankiu nebūsiu, kaip kad buvo mano brolis Jogaila.
ONA DUONUTĖ (tvirtai). Netiesa.
SKIRGAILA (ilgu žvilgsniu į ją pažvelgęs). To man niekas dar nedrįso pasakyti į akis, o kas būtų drįsęs, nepakartotų. Bet tu moteris. (Po kurio tylėjimo). Vokiečiai man karaliaus vainiką siūlė ir ketino Žemaičių išsižadėti, jei sutiksiu susidėti su jais prieš lenkus. Aš atmečiau jų pasiūlymus: kunigaikštis Skirgaila užsidės karaliaus vainiką tuomet, kai patsai to panorės, o kol kas jis dar nežino, kur tasai vainikas su Didžiojo Lietuvos kunigaikščio kepurę geresnis. Kuo gali baigtis su vokiečiais susibičiuliavimas, aš gerai numatau. Pakanka brolio Jogailos ir Vytauto patyrimų. (Nuleidęs galvą). Karas prasidėjo ir baigsis, o dėl tavęs niekam neskauda.
ONA DUONUTĖ. Tebūna taip. Bet yra jų tarpe kilnių riterių, kurie pasiryžę aukoti dėl manęs savo gyvybę, ir tu veltui tvirtini, kad aš neturiu draugų.
SKIRGAILA. Ar turi galvoje tą vokietį, kuris buvo sumanęs tave išvogti iš mano pilies?
ONA DUONUTĖ. Jis kilnus riteris, narsus ir tvirtas vyras.
SKIRGAILA. Ir aš jį tokį manau. Ar todėl tu liūdi, kad aš sukliudžiau jam įvykinti, ko norėjote tu ir jis? Jums, moterims, labai patinka, kurie dėl jūsų neapgalvotai elgiasi, kaip elgtis rimtam vyrui nedera.
ONA DUONUTĖ (išdidžiai). Aš tavo valioj esu, ir gali kalbėti, kaip tau patinka, nepaisydamas, ar mane užgauni. Bet žinok, jei Dievo būtų lemta man pačiai iš jūsų dviejų pasirinkti, aš jį, ne tave pasirinktau.
SKIRGAILA (ilgai žiūri į ją, parėmęs ranka pasmakrę). Tu jau pasirinkai, ir man tai į akis sakai. Pasigailėsi.
ONA DUONUTĖ (taip pat). Aš valdovų duktė, ne vergė, ir tavo grasinimai manęs nebaido. Aš sakau, kad tu visa žinotai.
SKIRGAILA (tiesiai atsisėdęs). Gerai. Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą.
ONA DUONUTĖ. Dievas neleis! Dievas jį apsaugos!..
SKIRGAILA. Matysim, kas daugiau gali, tavo dievas ar Lietuvos valdovas. (Pasikėlęs). O dabar tu užmiršk, ką aš tau buvau sakęs, ir neatsimink. Aš atėjau čion su gera širdimi, norėjau tavo draugas būti. Bet dabar užmiršk tai... Aš būsiu tau valdovas ir viešpats, ir tu greit pajusi tai.
ONA DUONUTĖ. Dievas gailestingas.
SKIRGAILA. Ir lauk iš jo pasigailėjimo. Iš manęs jo nesulauksi nei tu, nei kiti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pokalbyje su Ona keičiasi Skirgaila ir kas nulemia jo sprendimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jis ateina „su geru žodžiu“, prisipažįsta, kad anksčiau nežinojęs, kas yra moters meilė, ir net ketina perleisti valdžią Kęstučio sūnui, o pats užsidaryti tėvo pilyje su Ona. Ona du kartus atsako, kad jis klysta, ir Skirgaila supranta, „kad aš vienas, ir nėra man draugų“. Tada Ona atsako neapykanta: prievarta jos meilės neįgysi. Kai Ona pasako, kad iš jų dviejų pasirinktų Kellerį, jis pažada „padovanoti jo galvą“ ir pareiškia: „Aš būsiu tau valdovas ir viešpats“. Atstumtas švelnumas virsta kerštu.
Rašiniui: MeilėVienatvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.