KELLERIS (taip pat). Aš perdaug pasitikėjau protu, aukso galybe ir savo laime. Bet tu nesigailėk manęs. Už laimę tave matyti ir mylėti verta nukentėti, verta gyvybę prarasti. Kas man gyvenimas be tavęs! Jis nesiliaujamas skausmas, nesuvaldomas ilgesys, stipresnis, nekaip mano jėgos gali pakelti. (Tyliai, suglaudęs ištiestas rankas). Tu verki? Nesigailėk manęs. Iki šiol aš blogai gyvenau, daug pikta žmonėms dariau, dažnai Dievą įžeisdavau, bet nuo to meto, kai tave esu pamatęs ir pamilęs, aš prisiekiau šventajai Mergelei, kad būsiu tavęs, skaisčiausios dangaus gėlelės, vertas, vistiek, kur mums teks susitikti, šiame pasauly ar Viešpaties Dievo rūmuose. Mano svajonė įsikūnijo – tave aš pamačiau. Nori išeiti su manim iš čia tuo pačiu keliu, kuriuo aš čion atvykau? Jei manęs neišdavė, mes lengvai išeisime; jei apgavo ir išdavė, aš kalaviju tau kelią praskinsiu, arba žūsime abu.

ONA DUONUTĖ (neigiamai kraipydama galvą), Ne, riteri, aš negaliu eiti su tavim. Aš nenoriu netekti doro vardo. Dievas mato mano širdį ir žino, kaip aš esu tau dėkinga, bet sekti tavim negaliu, (gniauždama rankas) negaliu, negaliu, riteri...

KELLERIS. Tu gesini paskutinį vilties spindulį, tu nutrauki paskutinį siūlą, kuris dar rišo mane su gyvenimu. Dėkui! Dabar, jei teks man mirti – mirsiu, kaip dera kareiviui, kuris dėvi aukso pentinus ir riterio juosta. Dėkui tau. Tik leisk man, prieš išeinant mirti, paliesti tavo kojas, pabučiuoti tavo drabužių kraštelį (Atsiklaupęs pagauna jos drabužio kraštą, bučiuoja).

ONA DUONUTĖ (klauso, pridėjusi pirštą prie lūpų). Tss! .. Aš girdžiu...

KELLERIS (ramiai, išleidęs drabužius). Matyti, tavo tarnaitės, kurios dukart mane matė, sužadino pilį, ir dabar sukilę žmonės manęs jieško.

ONA DUONUTĖ. Dieve mano, jie gali čion ateiti!..