KELLERIS (atsistodamas). Dėkis, kad miegi, ir neįleisk JŲ čia.

ONA DUONUTĖ. O jei su jais kunigaikštis? Tu manai, riteri, kad jį kas sulaikys? Jis įeis čion! (Susiėmus rankom už skruostų). Dieve, kas tada bus su manim?

KELLERIS (ramiai). Jis nebeišeis iš čia. (Traukia kalaviją iš makštų).

ONA DUONUTĖ (kuštomis). O mano moters garbė? Tu, riteri, apie tai negalvoji? Juk tu esi mano kambary, kuriame aš miegu.

KELLERIS. Taip, aš apie tai nepagalvojau. (Mauna kalaviją makštysna). Kur veda šitos durys? (Rodo į priešingas duris).

ONA DUONUTĖ (pasiklausydama vis didėjančio triukšmo). Į koridorių... Paskui į kapelą... Iš ten, kur tave matė, kapelon galima patekti tik per mano kambarį...

KELLERIS. Gerai, aš neužmiršiu. O dabar sudieu! Atsisveikinant leisk man tavo kojas pabučiuoti. Šiame pasauly juk nebepasimatysime, o ar teks aname, nežinau: tu juk dangui skirta, o aš jo dar nesu vertas. (Atsiklaupęs, staiga apkabina jos kojas).

ONA DUONUTĖ (nusilenkus į jį). Riteri, atsikelk, nereikia... (Kelleris atsistoja, ir ji, pusiau apalpusi puola jo glėbin; Kelleris ją ilgai bučiuoja. Už durų pasigirsta balsai; Kelleris paleidžia kunigaikštienę ir skubiai išeina per priešines duris). Viešpatie, gelbėk jį! Švenčiausioji Mergele, saugok jį! .. (sugniauždama rankas). Arba temirštu ir aš! .. (Krinta apalpusi ant grindų... Durys atsidaro, ir ant slenksčio pasirodo Skirgaila. Už jo matyti Daugaila ir kiti ginkluoti vyrai).

II

Kapela. Nedidelis, keturkampis, žemais skliautais kambarys. Altorius priešaky. Prieš altorių dega lempelė. Kairėje mažos durelės zakristijon. Vidury kapelos katafalkas su karstu, pridengtu juoda marška. Karsto dangtis priglaustas prie sienos, dešinėje, netoli lango.

KELLERIS (duryse; dairosi į koridorių, paskui įeina vidun ir užšauna duris. Dairosi aplinkui ir, pamatęs dureles, prieina ir mėgina atidaryti). Užrakintos, o išlaužti nepajėgsiu. Tvirtai stato savo laužus nemiklios stabmeldžių rankos. (Dairosi aplinkui). Iš čia nėra kito išėjimo kaip tik durys, per kurias įėjau. Bet už jų laukia mane mirtis ir baisi gėda ne tik man, bet ir jai. (Maldingai sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Ak, atleisk man, mieloji, kad nerimtu žingsniu įtraukiau tave į tokią nelaimę ir gal dar suteiksiu tau amžiną gėdą... O, kad dabar mane prasiskyrusi žemė prarytų, ir ten aš galėtau amžinai pasislėpti... Ar kad visa, kas nūnai atsitiko, tik sunkiu sapnu virstų... Aš tik dabar supratau, kaip tave nuskriaudžiau, kokios baisios gėdos tau galiu būti priežastimi: jie ateis čion per tavo miegamąjį kambarį ir suras mane čia... Lengviau man kentėti pragaro kančios, lengviau galvoti, kad tu kitam, ne man, priklausysi, negu žinoti, kad dėl mano priežasties turi ištikti tave tokia nelaimė!.. (Prieina altoriaus laiptus, atsiklaupia ir sudėjęs rankas). Viešpatie Dieve, Tu visa gali! Stebuklą padaryk, ne dėl manęs, bet dėl josios. Aš tau už tai pažadu neišleisti iš rankų ginklo, kol Tavo vardo garbei nukausiu tiek šventos Bažnyčios priešų, kiek yra pirštų ant mano rankų ir kojų ir ant jos rankų ir kojų. Tik neleisk, kad mane čia surastų! (Atsistojęs, išdidžiai). Nelaikyk man per gėdą, kad prašau mane gelbėti, ir nemanyk, Viešpatie, kad esu bailus ir todėl prašau. Riterio žodžiu tau siekiu, kad nėra baimės mano širdy! Tik dėl jos, dėl moters, Tave prašau! O tau, švenčiausioji Mergele, pažadu ir vežimus, ir arklius, ir visą kitą lobį, kurį artimiausioj kovoje paimsiu. Tebūna jis tavo altoriui padabinti Marienburgo bažnyčioje. (Sužaibuoja. Kelleris pamato dabar langą). Tu, Viešpatie, jau išgirdai mano maldą ir rodai man kelią, kuriuo turiu sprukti. Ačiū! (Prieina į langą, išlaužia jį ir žiūri). Ne, Viešpatie, ar tu pasijuokei iš manęs, nors esu riteris, kuriam kad ir karalių Karalius visgi pagarbą teikti privalo. Juk mano stiprus kūnas neprasiskverbs per tokį plyšį. Gal tik tavo angelai galėtų per jį mane prastumti... (Klausosi). Vėl, ko gi nusiminiau, ko karščiuojuosi? Galgi manęs neišdavė, tik mačiusios mane merginos sukėlė triukšmą ir sužadino prakeiktus pilies gyventojus. Vaiduokliu mane palaikė, pajieškojo, nesurado, ir nurimo. Iki aušra užtekės, dar galėsiu išeiti iš pilies. (Prieina prie karsto). Kas tu esi, atsitiktinis mano kaimyne, su kuriuo likimas liepė man nakties dalį praleisti? Kas tu esi, man vistiek, aš tavęs nebijau. (Pakopia laiptais, pa kelia maršką, kuria karstas pridengtas, ir pažvelgia į lavono veidą). Pažinau tave: tu – kilnusis stabmeldys, senovės karžygių dainius. Tik kokiu būdu tu čion patekai? Nejaugi ir tave palietė Dievo malonė? (Pridengia velionio veidą marška ir nulipa žemyn). Nors tu esi prisidėjęs prie mano nelaimės, bet pikto aš tau nejaučiu ir (nusigręžęs į altorių) prašau Tave, Viešpatie, už jį, jei mano malda jam dar reikalinga. (Žegnojasi. Kurį laiką stovi nejudėdamas. Paskui klausosi). Eina!.. (Prieina į duris ir, pridėjęs ausį, klausosi. Skubiai nuo durų pasitraukdamas). Dangaus galybės! Čion ateina, velnio vaikai! Reikia iš čia pranykti, o kur, aš nežinau. Ar į karstą aš pasislėpsiu? (Nudžiugęs). Ir tikrai, kodėlgi karste negaliu pasislėpti? Juk ten manęs nejieškos, tik tu, (kreipdamasis į karstą), drauge manęs neišduok. O kai tik jie išeis, gal kažką ir sumanysiu, kaip iš šito laužo išsprukti. (Skubiai užlipa į katafalką ir nutraukia nuo karsto maršką). Nors tu liesas, ir erdva tau karste, bet mudu nesutilpsime. Na, mielas drauge, patarnauk man, užleisk savo ankštą butą... Tu liesesnis per langą išlįsti... (Ištraukia lavoną iš karsto). Aš tau padėsiu... Br... Nemalonu tave paliesti, bet ką bedarysi. (Eina į langą ir prastumia lavoną). Truputį augšta ir nesmagu keliauti šituo keliu, bet, manau, tai perdaug tau nepakenks, ir tu man atleisi. (Girdėti, kaip krinta lavonas). Su Diev! Gal greit pasimatysim kitam pasauly, kur nebėra nei draugų, nei priešų. .. (Triukšmas už durų didėja; girdėti žingsniai ir balsai. Kelleris dabar visai ramus ir nesiskubindamas pritaiko langą).

BALSAS UŽ DURŲ. Durys užšautos. Negalima atidaryti.

SKIRGAILA. Išlaužkite duris! Kirviu jas, jei kitaip negalima! (Durys braška, iš oro spaudžiamos. Kelleris atsargiai kopia į katafalką, atsargiai įlipa karstan, deda ten kalaviją, patsai gulasi ir visas su galva užsikloja marška).

KELLERIS (užsiklodamas). Šventasis Jurgi, riterių globėjau, į tavo rankas dabar įteikiu savo garbę ir garbę tos, dėl kurios aš visa tai dariau. O Tu, Viešpatie Dieve ir švenčiausioji Mergele, neužmirškit, ką aš jums esu pažadėjęs! (Išlaužtos durys krinta vidurin kapelos, apversdamos pastatytus pas katafalką žiburius. Įeina Skirgaila, Daugaila, artimi bajorai ir kareiviai. Kaikurie laiko kalavijus rankoje).

SKIRGAILA (įėjęs pirmas kapelon, atsistojęs vidury, dairosi aplinkui). Teatsistoja du pas duris, o kiti apžiūrėkite visus kampus. Iš čia jis neturi išsprukti. (Daugaila drauge su kitais įeina kapelon ir apjieško visus kampus ir kampelius. Skirgaila sėdasi nišon, padėjęs kalaviją ant kelių ir susimąstęs nepastebi, kas aplinkui dedasi. Duryse pasirodo Butrimas).

DAUGAILA (prieidamas). Kunigaikšti, čia nieko nėra.

SKIRGAILA (nejudėdamas). Jis turi čia būti. Jieškokit geriau.

DAUGAILA (nusigręžia į kareivius, kurie vis dar jieško. Tie rodo rankų mostais, kad nieko nėra). Na, taigi. (Kunigaikščiui). Jei čia kas buvo, jį turėjo žemė praryti: jis negalėjo išsprukti, o čia jo nėra.

BUTRIMAS (pasilenkęs, kunigaikščiui, skersuodamas į karstą, tyliau, kad išgirstų tik jis ir Daugaila). Aš klausinėjau mergaites, kurios pirmos buvo jį pamačiusios. Jos kalba, kad gerai jį pažinusios: tai buvo Stardas, kuris, štai, karste guli. (Kaire ranka rodo į karstą).

SKIRGAILA (nekantriai). Niekus man kalbi! Aš žinau, ką žinau ir turiu žinoti. (Atsikeldamas, Daugailai). Daugaila, kur kareivis, įleidęs vokietį pilin?