HENRIKAS MAZOVIETIS (pašokęs iš vietos ir atsistojęs priešais Joną Skarbeką). O mūsų šventosios karalienės Jadvygos širdis ar ne kitam priklausė? Ar ne paaukojo ji savo laimės visų mūsų labui, tėvynės ir šventosios Bažnyčios naudai? Tedėkoja Lydos valdovė, kad Dievo pirštas skyrė jai baigti karalienės Jadvygos darbą ir palaužti šio laukinio valdovo širdį, kaip kad šventoji karalienė palaužė Jogailos!.. Tepadaro iš nesukalbamo priešo Skirgailą palankų mums draugą mūsų tėvynės naudai ir šventosios Bažnyčios didesnei garbei! Supranti, reverende, ką aš sakau?
JONAS SKARBEKAS. Bet lenku karaliaus pažeista garbė? Bet Lydos valstija?..
HENRIKAS MAZOVIETIS. Kas per žemė toji Lydos valstija, kur žmonės karnomis teikia valdovams mokesčius!.. Už ją mes gausime Voluinę ir Podolę, kur upės pienu ir medumi teka. Supranti dabar?
JONAS iš BYCHOVO. Man buvo savo laiku gaila Jadvygos, man dabar gaila ir Lydos kunigaikštytės. (Nuleidęs galvą). Kalbu, kaip tikram riteriui dera kalbėti, ir tokiam darbui, kuriuo moters širdis skriaudžiama, nepritariau ir... (galvą kraipydamas) nepritarsiu, kad jis man būtų naudingiausias.
HENRIKAS MAZOVIETIS (atsigręžęs į Joną iš Bychovo). Kam Viešpats Dievas valstybės vairą patikėjo, tam turi ne vyro ir ne moters laimė rūpėti, bet tėvynės, bet šventosios Bažnyčios nauda.
ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesa vyskupas sako. Kas valstybės vairą savo rankose laiko, tas, pone, turi toli matyti ir vadovautis protu, ne vien tik širdimi.
HENRIKAS MAZOVIETIS (vėl atsikreipęs į Joną Skarbeką). O graži toji kunigaikštytė? A?..
JONAS SKARBEKAS. Aš, vienuolis, nekeliu akių į moters veidą ir grožiu nesidomiu. Tik žinau, kad siela jos skaisti kaip rytmetinė saulė.
HENRIKAS MAZOVIETIS (paliesdamas pirštų galais Jono Skarbeko krūtinę). Tu, kaip dvasios tėvas, palaikyk jos širdies stiprumą, tesipriešina Skirgailos užgaidoms. Kiek tik galima stipriau tesipriešina. Juo didesnis užsispyrimas, juo didesnė mums, kurie turėsime tarpininkauti, bus nauda... (Nusigręžia ir, trindamas iš džiaugsmo delnus, žingsniuoja išilgai kambario ten ir atgal). A, nemandagus valdove, aš tau atkeršysiu!.. Aš tave pažeminsiu, priversiu prašyti mano malonės!.. Pažinsi, kas yra kunigaikščių kilmės Plocko vyskupijos nominatas!.. Dieglius tau būsiu, kol atsieksiu savo tikslą... Dievo garbe siekiu, atkeršysiu tau... Atkeršysiu!....
JONAS SKARBEKAS (liūdnai). Bijau, serenissime, kad Dievas nelaimins kerštingų sumanymų, ir turės nukentėti nekalta našlaitė.
II
Ten pat – Vilniaus Augštojoje pily. Nedidelis niaurus kambarys, žemais skliautais ir mažučiais langeliais. Šalia sienų suolai. Kampe paprastos ąžuolinės skobnys. Gale jų augšta atrama kėdė. Priešakyje paprastas suolelis. Ant suolų, aplinkui skobnių, susėdę artimiausi kunigaikščio bajorai; prieš kiekvieną jų stovi rago taurė, auksu ir sidabru aptaisyta. Gale skobnių, kėdėje, sėdi kunigaikštis Skirgaila. Kitam gale, priešais, vaidila Stardas. Jis vos tik baigęs dainuoti ir stovi, kankliais dar į skobnis atsirėmęs.
SKIRGAILA (nuleidęs galvą žemyn ir, dešinę ištiesęs, barbina pirštais į skobnis). Tu suaudrinai mano sielą, vaidila, ir man prisisapnavo kiti laikai, kitoki darbai. (Pasikeldamas). Aš nebeklausysiu daugiau tavo senovinių dainų. (Iš paniūrų į jį pažvelgdamas). Tu Jomis nori mane sugundyti. (Pakėlęs galvą). Dabarties laikai – kiti laikai, ir kitokių man reikia dainų. (Nusigręždamas). Tik tu man jų nepadainuosi. (Sunertom užpakaly rankom vaikščioja po kambarį ten ir atgal, giliai susijaudinęs. Kaikada prieina skobnis ir atgeria iš taurės vyno).
DAVAINIS. Puikus buvo tada metas, vyručiai! (Rymodamas). Ar kunigas, ar bajoras, sumanė sau ką – ir padarė.
BUTRIMAS (abiem rankom atsirėmęs į skobnis, atsilošęs į sieną). Niekas žmogaus nevaržė, ir patsai nesivaržė.
DAVAINIS. Gaila, kad esame jau kito amžiaus žmonės, ir nebegyvename, kaip kad mūsų tėvai ir protėviai gyvendavo. (Siekia taurę ir, kiek ją atgėręs, stato atgal).
DAUGAILA (sėdi galvą nuleidęs, niaurus, lyg nepatenkintas. Šiurkščiai). Gyvenome, kaip mokėjome ir aplinkybės vertė.
DAVAINIS. Tavo tiesa, bajore. Gyvenom, kaip mokėjom.
BUTRIMAS (atrėmęs alkūnę į skobnis). E, visur gera, kur mūsų nėra. Neveltui taip kalbėdavo senieji mūsų protėviai. (Ima taurę ir geria).
DAUGAILA (ištiesęs dešinę skobnių link ir atsilošęs). Aš manau, kad ir ten bloga. Gal niekuomet ir nebuvo, kas dainoje pasakyta. (Pažvelgdamas aplinkui į visus). Bet pasvajojom, paliūdėjome, senus laikus beminėdami, ir – gerai. Ne kasdien dabar išgirsi dainą, kurios paklausyti verta. (Atsidusdamas). Štai kas yra!
DAVAINIS (turėdamas rankoje taurę). Klausai dainos ir lyg antrą syki gyveni. Ir pasakykit jūs man, vyručiai, kokia jos galia! Tiek sužavi, jog... (Numoja ranka. Stato taurę, ima ąsotį ir pilasi vyno).
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko iš tikrųjų siekia Henrikas Mazovietis, atvykęs į Vilnių?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Oficialiai jis atstovauja karaliui ir Bažnyčiai, bet pats atskleidžia tikslą: atgauti Voluinę ir Podolę, kurios buvo „pažadėtos kaipo kraitis lenkų karalystei“. Žinią apie sulaikytą Oną jis iškart įvertina kaip naudą: „Tai mūsų naudai“. Lydos valstija jam menka, nes už ją lenkai gausią žemes, „kur upės pienu ir medumi teka“. Be to, jį skatina asmeninis įžeidimas: valdovas jo nepriėmė, ir Henrikas kartoja: „Atkeršysiu!“
Rašiniui: Valdžia
2. Kuo skiriasi Stardo ir Skirgailos požiūris į krikštą ir senuosius dievus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Stardui naujasis dievas yra „vokiečių piktasis dievas“, o jo priėmimas reiškia tėvų išdavystę. Jis ragina išvyti svetimšalius ir, jei reikia, žūti garbingai. Skirgaila taip pat ilgisi senovės, bet mato, kad kraštą apsupo priešai: „Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį.“ Jis primena prūsų likimą ir atsako: „Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.“ Valdovui svarbiausia, kad tauta išliktų: „Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai.“
Rašiniui: TikėjimasTėvynėIstorija
3. Kodėl Henrikas nori, kad Ona kuo stipriau priešintųsi Skirgailai?
Rašiniui: ValdžiaDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.