ONA DUONUTĖ (žengia žingsnį priekin ir balsu surinka). Ak, Viešpatie... Tai jis! .. (Graibosi rankom už krūtinės ir krinta apalpusi; artimiausios mergaitės ją palaiko. Kyla sąmyšis. Tik psalmių skaitymas nesiliauja).

BUTRIMAS (paslaptingai). Štai, štai... Ar aš nesakiau...

SKIRGAILA (nieko neklausydamas, įbedęs akis į karstą, žengia du tris žingsnius priekin, paskui užpakaliu slenka atgal, nustebęs praveda ranka ranka per veidą). Nejaugi? (Lyg atsikvošėjęs). Ak, štai kas yra? (Ploja delnais). Ei, kareiviai! (Kareiviams, kurie pasirodo duryse). Imkite jį greičiau ir pakaskite!.. Tik greičiau... (Rodo karstą nuo katafalko; nuimdami nuverčia žibintus ir lempeles. Žvakės krinta su trenksmu ir gęsta; kapeloj tamsu). Išveskite kunigaikštienę. Greičiau. Į jos kambarius. (Mergaitės dar neatsigavusią kunigaikštienę neša ant rankų, priešaky Daugailos lydimos. Kareiviams). Greičiau jūs ten judėkit!..

JONAS SKARBEKAS (skubiai pribėgęs). Šviesusis kunigaikšti, ką tu darai?.. Neliepk jiems niekinti mirusiojo lavono...

SKIRGAILA. Tylėk, pope, ir nesikišk, kol tavęs niekas dar nekliudo. Ne tavo reikalas. Butrime, paragink juos (rodo kareivius), kad greičiau.

BUTRIMAS (kareiviams). Skubiau, skubiau! Matot, kunigaikštis pyksta. (Kareiviai stato karstą ant grindų).

SKIRGAILA. Dangčiu, dangčiu užvoškite. Užkalkit vinimis drūčiau! (Kareiviai skubiai užvožia karstą ir kalavijų rankenomis kala vinis, įsmeigtas dangtyje).

JONAS SKARBEKAS. Pamanyk, kunigaikšti, kokį pavyzdį teiki savo žmonėms! Tu paniekinai lavoną laimingojo, kuriam šventas krikštas nuvalė visas nuodėmes.