Skirgaila11-13 psl. · apie 5 min.
Tarp dviejų pasaulių10% kūrinio
11 psl.

HENRIKAS MAZOVIETIS (paliesdamas pirštų galais Jono Skarbeko krūtinę). Tu, kaip dvasios tėvas, palaikyk jos širdies stiprumą, tesipriešina Skirgailos užgaidoms. Kiek tik galima stipriau tesipriešina. Juo didesnis užsispyrimas, juo didesnė mums, kurie turėsime tarpininkauti, bus nauda... (Nusigręžia ir, trindamas iš džiaugsmo delnus, žingsniuoja išilgai kambario ten ir atgal). A, nemandagus valdove, aš tau atkeršysiu!.. Aš tave pažeminsiu, priversiu prašyti mano malonės!.. Pažinsi, kas yra kunigaikščių kilmės Plocko vyskupijos nominatas!.. Dieglius tau būsiu, kol atsieksiu savo tikslą... Dievo garbe siekiu, atkeršysiu tau... Atkeršysiu!....

JONAS SKARBEKAS (liūdnai). Bijau, serenissime, kad Dievas nelaimins kerštingų sumanymų, ir turės nukentėti nekalta našlaitė.

II

Ten pat – Vilniaus Augštojoje pily. Nedidelis niaurus kambarys, žemais skliautais ir mažučiais langeliais. Šalia sienų suolai. Kampe paprastos ąžuolinės skobnys. Gale jų augšta atrama kėdė. Priešakyje paprastas suolelis. Ant suolų, aplinkui skobnių, susėdę artimiausi kunigaikščio bajorai; prieš kiekvieną jų stovi rago taurė, auksu ir sidabru aptaisyta. Gale skobnių, kėdėje, sėdi kunigaikštis Skirgaila. Kitam gale, priešais, vaidila Stardas. Jis vos tik baigęs dainuoti ir stovi, kankliais dar į skobnis atsirėmęs.

12 psl.

SKIRGAILA (nuleidęs galvą žemyn ir, dešinę ištiesęs, barbina pirštais į skobnis). Tu suaudrinai mano sielą, vaidila, ir man prisisapnavo kiti laikai, kitoki darbai. (Pasikeldamas). Aš nebeklausysiu daugiau tavo senovinių dainų. (Iš paniūrų į jį pažvelgdamas). Tu Jomis nori mane sugundyti. (Pakėlęs galvą). Dabarties laikai – kiti laikai, ir kitokių man reikia dainų. (Nusigręždamas). Tik tu man jų nepadainuosi. (Sunertom užpakaly rankom vaikščioja po kambarį ten ir atgal, giliai susijaudinęs. Kaikada prieina skobnis ir atgeria iš taurės vyno).

DAVAINIS. Puikus buvo tada metas, vyručiai! (Rymodamas). Ar kunigas, ar bajoras, sumanė sau ką – ir padarė.

BUTRIMAS (abiem rankom atsirėmęs į skobnis, atsilošęs į sieną). Niekas žmogaus nevaržė, ir patsai nesivaržė.

DAVAINIS. Gaila, kad esame jau kito amžiaus žmonės, ir nebegyvename, kaip kad mūsų tėvai ir protėviai gyvendavo. (Siekia taurę ir, kiek ją atgėręs, stato atgal).

DAUGAILA (sėdi galvą nuleidęs, niaurus, lyg nepatenkintas. Šiurkščiai). Gyvenome, kaip mokėjome ir aplinkybės vertė.

DAVAINIS. Tavo tiesa, bajore. Gyvenom, kaip mokėjom.

BUTRIMAS (atrėmęs alkūnę į skobnis). E, visur gera, kur mūsų nėra. Neveltui taip kalbėdavo senieji mūsų protėviai. (Ima taurę ir geria).

DAUGAILA (ištiesęs dešinę skobnių link ir atsilošęs). Aš manau, kad ir ten bloga. Gal niekuomet ir nebuvo, kas dainoje pasakyta. (Pažvelgdamas aplinkui į visus). Bet pasvajojom, paliūdėjome, senus laikus beminėdami, ir – gerai. Ne kasdien dabar išgirsi dainą, kurios paklausyti verta. (Atsidusdamas). Štai kas yra!

DAVAINIS (turėdamas rankoje taurę). Klausai dainos ir lyg antrą syki gyveni. Ir pasakykit jūs man, vyručiai, kokia jos galia! Tiek sužavi, jog... (Numoja ranka. Stato taurę, ima ąsotį ir pilasi vyno).

13 psl.

BUTRIMAS (atidžiai į Stardą pažvelgęs). Pažvelgi į jį ir nežinai, kame siela laikosi. Bet, štai, ima rimtą žmogų ir... (Pamojęs ranka). E, vistiek nepasakysi, ko nori.

DAUGAILA (rodydamas ranka Stardą). Jis pasakytų, bet tu – ne. Dievai kiekvienam ką kitą lėmė: vienas gerai valdo kalaviją, kitas protingu patarimu naudingas, o trečias balsu ir žodžiu žmones veikia. Štai kas yra!

DAVAINIS (stumdamas kairiąja ranka ąsotį nuo savęs). Ar jūs nesate pastebėję, vyručiai, kad nyksta daina mūsų šaly? Seniau ji visur skambėdavo: ir giriose, ir laukuose, ir kaimuose. Dabar jau niekur jos nebegirdėti. Ir kodėl žmonės liovėsi dainavę?

BUTRIMAS. Tiesą sakai. Dabar net jaunimas nebedainuoja.

DAUGAILA. Sunkūs dabar laikai. Kas kita, ne dainos, nūnai rūpi žmonėms.

DAVAINIS (sudėjęs rankas ant kelių). O aš manau, vyručiai, kad pasaulis jau paseno, ir todėl nėra žmonėse linksmumo, kurio buvo seniau.

BUTRIMAS (kairiąja ranka parėmęs pasmakrę). Tiesa, tiesa. Ir saulė nebešviečia skaisčiai, ir pavasaris nebe tokis, kaip būdavo. Dievai mus apleido ir nuliūdo pasaulis. (Atsiremia abiem alkūnėm į skobnis, parėmęs delnais galvą).

DAVAINIS. Ir vaidilų tokių nebėra, kaip seniau jų būdavo.

STARDAS (palietęs pirštais kanklių stygas). Vėjas gimdo girių šlamesį, o dainą didvyrių garsūs darbai. Nebeliko didvyrių pasauly, turi mirti ir daina.

DAVAINIS (nusikreipęs į Stardą). Nebėra didvyrių, sakai? Kai aš buvau jaunas, aš svajojau, bet... (Nusigręžęs į šalį ir siekdamas taurę). Lengva buvo senovėje įgyti narsaus karžygio vardas, bet dabar kitoki laikai.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ko iš tikrųjų siekia Henrikas Mazovietis, atvykęs į Vilnių?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Oficialiai jis atstovauja karaliui ir Bažnyčiai, bet pats atskleidžia tikslą: atgauti Voluinę ir Podolę, kurios buvo „pažadėtos kaipo kraitis lenkų karalystei“. Žinią apie sulaikytą Oną jis iškart įvertina kaip naudą: „Tai mūsų naudai“. Lydos valstija jam menka, nes už ją lenkai gausią žemes, „kur upės pienu ir medumi teka“. Be to, jį skatina asmeninis įžeidimas: valdovas jo nepriėmė, ir Henrikas kartoja: „Atkeršysiu!“

Rašiniui: Valdžia

2. Kuo skiriasi Stardo ir Skirgailos požiūris į krikštą ir senuosius dievus?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Stardui naujasis dievas yra „vokiečių piktasis dievas“, o jo priėmimas reiškia tėvų išdavystę. Jis ragina išvyti svetimšalius ir, jei reikia, žūti garbingai. Skirgaila taip pat ilgisi senovės, bet mato, kad kraštą apsupo priešai: „Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį.“ Jis primena prūsų likimą ir atsako: „Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.“ Valdovui svarbiausia, kad tauta išliktų: „Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai.“

Rašiniui: TikėjimasTėvynėIstorija

3. Kodėl Henrikas nori, kad Ona kuo stipriau priešintųsi Skirgailai?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: ValdžiaDora

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.