BUTRIMAS (atidžiai į Stardą pažvelgęs). Pažvelgi į jį ir nežinai, kame siela laikosi. Bet, štai, ima rimtą žmogų ir... (Pamojęs ranka). E, vistiek nepasakysi, ko nori.

DAUGAILA (rodydamas ranka Stardą). Jis pasakytų, bet tu – ne. Dievai kiekvienam ką kitą lėmė: vienas gerai valdo kalaviją, kitas protingu patarimu naudingas, o trečias balsu ir žodžiu žmones veikia. Štai kas yra!

DAVAINIS (stumdamas kairiąja ranka ąsotį nuo savęs). Ar jūs nesate pastebėję, vyručiai, kad nyksta daina mūsų šaly? Seniau ji visur skambėdavo: ir giriose, ir laukuose, ir kaimuose. Dabar jau niekur jos nebegirdėti. Ir kodėl žmonės liovėsi dainavę?

BUTRIMAS. Tiesą sakai. Dabar net jaunimas nebedainuoja.

DAUGAILA. Sunkūs dabar laikai. Kas kita, ne dainos, nūnai rūpi žmonėms.

DAVAINIS (sudėjęs rankas ant kelių). O aš manau, vyručiai, kad pasaulis jau paseno, ir todėl nėra žmonėse linksmumo, kurio buvo seniau.

BUTRIMAS (kairiąja ranka parėmęs pasmakrę). Tiesa, tiesa. Ir saulė nebešviečia skaisčiai, ir pavasaris nebe tokis, kaip būdavo. Dievai mus apleido ir nuliūdo pasaulis. (Atsiremia abiem alkūnėm į skobnis, parėmęs delnais galvą).

DAVAINIS. Ir vaidilų tokių nebėra, kaip seniau jų būdavo.

STARDAS (palietęs pirštais kanklių stygas). Vėjas gimdo girių šlamesį, o dainą didvyrių garsūs darbai. Nebeliko didvyrių pasauly, turi mirti ir daina.

DAVAINIS (nusikreipęs į Stardą). Nebėra didvyrių, sakai? Kai aš buvau jaunas, aš svajojau, bet... (Nusigręžęs į šalį ir siekdamas taurę). Lengva buvo senovėje įgyti narsaus karžygio vardas, bet dabar kitoki laikai.