DAUGAILA (barbindamas į skobnis pirštais, pusbalsiu). Nenumanau, ką tu pasakytai, sužinojęs, ko nežinai ir žinoti nenori. (Ima taurę ir geria).

STARDAS (paniekinamai į jį pažvelgęs). Ko aš nežinau, sakai? (Pažvelgęs aplinkui). Aš viena žinau, kad pasielgėte kaip bailūs niekšai, ir gėda jūsų veidai neparaudonavo! (Tvirtai). Vergai, išgamos esate, ir nebėra jūsų širdyse senų tėvų narsumo.

DAVAINIS (sudaužęs kumščiu į skobnis). Meluoja tavo nasrai!

DAUGAILA (statydamas taurę, ramiai). Mes ne išgamos, ne bailiai ir ne vergai. Pasielgėm, kaip protas reikalavo. (Šluosto ūsus).

BUTRIMAS (ramiai). Mes mylim tėvų kraštą lygiai kaip ir tu. O kad mūsų širdis narsi ir ranka tvirta kovoje, gerai žino priešai ir neabejoja mūsų draugai.

DAVAINIS (triukšmingai). Kam veltui niekini mus, svečias mūsų bebūdamas!

STARDAS (atsistojęs, piktai drožia kumščiu į skobnis). Kam gi susidraugavote su žiaurių vokiečių ir klastingų lenkų dievu, jei mylite savo kraštą! Ar ne jis iki šiol siurbė mūsų kraują, kaip įkaitusi vasaros metu žemė geria lietų?.. (Sėdasi).

DAUGAILA (ramiai). Mes draugaujam, kad jie daugiau nebesiurbtų: maža mums beliko kraujo, ir sielos mūsų pavargo.

BUTRIMAS. Ir tie, kur gudresni, ir tie, kur kvailesni negu mes, – visi suprato, kad taip nebegalima buvo toliau... (Siekia taurės ir gena).

DAVAINIS (apkniubdamas ant skobnių). Aš nieko nesuprantu, kam tai reikėjo, nors visi sako, kad gerai ir gudriai pasielgėm.

STARDAS (taip pat). Betgi jis piktas vokiečių dievas! Betgi jie amžini mūsų priešai! Mūsų tėvai vijo kalaviju ir ugnimi juos iš savo krašto.