STARDAS (atsisėsdamas, iš lėto, kiekvieną žodį pabrėždamas). Narsiam vyrui visuomet tinkamas laikas garsiai pasireikšti ir garbei įsigyti. Seniau ir dabar veltui svajoja tik silpna siela, garsiam žygiui netikusi. (Atsisėdęs, kelis kartus paliečia pirštais kanklių stygas. Kreipdamasis į Skirgailą). Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui senovės didvyrių gadynė. Juk dar neišnyko žmonių širdyse senų dievų meilė, ir mūsų dievai juk dar neapleido savo unksnėtu šventovių. Išvyk iš mūsų krašto svetimšalius atėjūnus, ir visa šalis nubus garsiems žygiams! (Paliečia kelis kartus stygas ir nutilsta, lyg atsakymo laukdamas. Skirgaila, suraukęs kaktą, susimąstęs, žingsniuoja išilgai kambario ten ir atgal ir tyli). Jūs visi tylite? (Pasižvalgęs aplinkui). Ar jūs nesate pastebėję, kas yra tasai naujasis jūsų dievas, kurį parsigabenot iš svetimųjų šalių? Juk jis tasai, kuris vokiečiais pjudė mūsų šalį – tai vokiečių piktasis dievas!

DAVAINIS (nusigręžęs į kunigaikštį). Vaidila tiesą sako. Aš seniai esu pastebėjęs, kad jis į vokiečių dievą panašus.

BUTRIMAS. Visi gi žinom, kad vokiečiai ir lenkai tuos pačius dievus garbina.

DAUGAILA (burbtelėjęs). Jie vienas antro verti.

STARDAS (padėjęs kanklius ant skobnių). Jūs gal dėl to paniekinote savo tėvų dievus, kurie niekuomet nėra pikto jums padarę. Jų globoje mūsų tėvai ir protėviai amžius ramiai gyveno, kol atsirado šis (su didžiausia neapykanta) žiaurusis naujas dievas.

BUTRIMAS (imdamas taurę rankon). Tikrai, nedorai pasielgėm, paniekinę senuosius dievus. (Geria; išgėręs stato taurę ir šluosto ūsus). Kaip dirstelsime dausoje tėvams į akis!

STARDAS. Jūs dausos krašto nebepamatysite – dėl naujojo dievo juk atsižadėjote laimingo dausoj gyvenimo.

DAUGAILA (barbindamas į skobnis pirštais, pusbalsiu). Nenumanau, ką tu pasakytai, sužinojęs, ko nežinai ir žinoti nenori. (Ima taurę ir geria).

STARDAS (paniekinamai į jį pažvelgęs). Ko aš nežinau, sakai? (Pažvelgęs aplinkui). Aš viena žinau, kad pasielgėte kaip bailūs niekšai, ir gėda jūsų veidai neparaudonavo! (Tvirtai). Vergai, išgamos esate, ir nebėra jūsų širdyse senų tėvų narsumo.

DAVAINIS (sudaužęs kumščiu į skobnis). Meluoja tavo nasrai!

DAUGAILA (statydamas taurę, ramiai). Mes ne išgamos, ne bailiai ir ne vergai. Pasielgėm, kaip protas reikalavo. (Šluosto ūsus).

BUTRIMAS (ramiai). Mes mylim tėvų kraštą lygiai kaip ir tu. O kad mūsų širdis narsi ir ranka tvirta kovoje, gerai žino priešai ir neabejoja mūsų draugai.

DAVAINIS (triukšmingai). Kam veltui niekini mus, svečias mūsų bebūdamas!

STARDAS (atsistojęs, piktai drožia kumščiu į skobnis). Kam gi susidraugavote su žiaurių vokiečių ir klastingų lenkų dievu, jei mylite savo kraštą! Ar ne jis iki šiol siurbė mūsų kraują, kaip įkaitusi vasaros metu žemė geria lietų?.. (Sėdasi).

DAUGAILA (ramiai). Mes draugaujam, kad jie daugiau nebesiurbtų: maža mums beliko kraujo, ir sielos mūsų pavargo.

BUTRIMAS. Ir tie, kur gudresni, ir tie, kur kvailesni negu mes, – visi suprato, kad taip nebegalima buvo toliau... (Siekia taurės ir gena).

DAVAINIS (apkniubdamas ant skobnių). Aš nieko nesuprantu, kam tai reikėjo, nors visi sako, kad gerai ir gudriai pasielgėm.

STARDAS (taip pat). Betgi jis piktas vokiečių dievas! Betgi jie amžini mūsų priešai! Mūsų tėvai vijo kalaviju ir ugnimi juos iš savo krašto.

DAVAINIS (tiesiai atsisėdęs). Tu manai, kad mes to norėtume? Aš visa siela trokštu, – tebūtai mano paskutinė valanda, – kalaviju su jais susiremti ir nors kartą dar išgirsti Perkūno audrinantį balsą kovos žvangėjime. (Pakilęs siekia ąsočio). Ar gal manai, kad aš netiesą sakau? (Pilasi taurėn vyno ir stato ąsotį atgal).

BUTRIMAS. Kaip netiesą? Juk visų mūsų galvose vienodai tėvų kraujas tvaksi ir keršto reikalauja. Bet Jei negalima, tai negalima.

DAUGAILA. Nors turiu pasakyti, kad reikėjo pasielgti, kaip esame pasielgę, ir aš tam pritariu, bet šio naujojo dievo niekuomet nebegarbinsiu. (Iš paniūrų į visus besižvalgydamas). Vokietis ir lenkas man maloniau pasitikti su kalaviju rankoje, negu su šita taure. (Ima taurę ir geria kiek; statydamas taurę atgal). Taip kalba mums visiems širdys. (Šluosto ūsus).

STARDAS. Tai kodėlgi nesielgiate, kaip liepia jums jūsų širdys, kaip kad elgtis dera garsiųjų tėvų palikuonims? (Kreipdamasis į kunigaikštį). Kunigaikšti, tu girdi, ką jie sako? Jų lūpomis kalba visa žygių pasiilgusi šalis! (Kiek patylėjęs). Kai išgirdau, kad dievai tau suteikė galią mūsų šaly, viltimi pasprogo mano širdis. Aš tikėjau, kad vėl atgims senovės garsi gadynė, kad tu pašauksi savo šalį į didvyriškus žygius, kuriuos taip mėgo tavo protėviai. O mes, vaidilos, pakrikę visam krašte, išgarsinsim tavo vardą visų labiausiai, dainomis sužadinsim mirusiuosius, ir gyvuosius priversime tau pagalbą teikti. Pasens Vydievučio laikai, nublieks seno Kęstučio darbai prieš tavo naujoje kovoje milžiniškus žygius. (Žiūri į jį, atsidėjęs, laukdamas atsakymo). Visa šalis vieno tik laukia, vieno tik trokšta! Tark, kunigaikšti žodį, kuriam pritaria ir tavo širdis.