DAUGAILA. Visų širdys vieno trokšta, bet protas ne visiems vienodai pataria. Tik moteriškui dera elgtis, kaip širdis liepia, proto nebeatsiklausiant.
SKIRGAILA (vaikščiodamas po kambarį, galvą nuleidęs). Tu gražiai kalbi, vaidila, ir malonu tavęs klausyti. Kas nenorėtų grąžinti garbingų senovės laikų! .. (Sustojęs ties skobnimis). Bet jų sugrąžinti neišgali dievai, ir mes nebepajėgsime.
STARDAS. Narsaus vyro noras nežino nepajėgiamo žygio, ir nėra pasauly, ko pasibaidytų drįsti jo širdis.
DAUGAILA. Nepajėgiamas darbas lieka nepajėgiamas. Tik veltui narsus vyras eikvoja savo jėgas.
BUTRIMAS. Kas imasi nepakeliamos naštos, veltui patrūksta ir žūva.
SKIRGAILA (ima taurę rankon ir, nuleidęs galvą, kurį laiką tyli, susimąstęs. Pakėlęs galvą). Girdi, vaidila, ką senatvė kalba? Ji turi daug patyrimo, ir tu veltui mane gundai. (Geria; išgėręs taurę iki dugno, nusigręžia ir vėl ima žingsniuoti išilgai kambario).
STARDAS (susierzinęs). Tai ne senatvė prityrusi kalba, bet... (Niekinamai pažvelgęs į Daugailą). Aš nenoriu žilo plauko užgauti, todėl nutylėsiu ir nepasakysiu, ką pasakyti turėtau.
SKIRGAILA. Nutilk ir nekalbėk, vaidila. Tau bus geriau ir mums ramiau. (Sustojęs vėl ties skobnimis). Tavo širdis nenuvokia mūsų jausmų, tavo kankliai nesuteiks mums stiprinančios galios, kurios mes dabar tiek reikalaujam. Bet ateis laikai, kurių tu dar nenujauti, ir supras mus vaidilos, net ir tokie kaip tu. Jie sudės dainą apie mus ir mūsų darbus.
STARDAS. Tebus tos dainos ugningesnės negu mano. Nors krauju paplukusi mūsų šalis, pagieža liepsnoja mūsų dievai, bet keršto gaisrą pakurti jūsų krūtinėse aš nepajėgiu.
DAVAINIS (sudaužęs kumščiu į krūtinę). Jis čia liepsnoja seniai.
BUTRIMAS. Liaukis, vaidila. Skaudu mums be tavo kalbų.
STARDAS. Tai pabuskit iš miego! Ar veltui kaimynai vadino mūsų tėvus narsiaisiais lietuviais?!. Tu, kunigaikšti, ir jūs čia, esantieji bajorai, į karo žygius!.. (Visi tyli. Iš paniūrų pažvelgęs). Ar gal dabar nebeverta gyventi tam, kuris, pamilęs Lietuvos garbę, nori jos ieškoti, kaip kad tėvai ir protėviai ieškodavo?
SKIRGAILA (sėdasi). Tautų likimo tu nenumanai, vaidila. Tu pažįsti praeitį, kuri tau jaunamartės grožiu spindi. Apie ateitį tu negalvoji. (Paėmęs taurę rankon). Iš rytų ir vakarų, iš pietų ir šiaurės apsupo šalį mūsų dievų priešai. Vokiečiai ir lenkai kalaviju ir ugnimi naikina kraštą, o kitos tautos teikia jiems pagalba. Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį. (Pilasi vyno ir atgeria iš taurės. Stato ją atgal ir atsistojęs vėl ima žingsniuoti).
DAUGAILA. Dievai nesugeba apginti mūsų. Jų besilaikydami veltui visi pražūsime.
DAVAINIS (sudrožęs į skobnis kumščiu). Tiesą sakai, kad tave Perkūnas!
STARDAS. Ar esate užmiršę, ir aš turiu jums priminti, kad seni tėvai nebijojo mirti. Jie tik verguvės baidėsi.
SKIRGAILA. Tu, kuris praeitį širdy nešioji, geriau žinai prūsų likimą.
BUTRIMAS. Tavo protėviai prūsų žemėje gyveno, kaip patsai esi sakęs.
SKIRGAILA. Pasakyk, kokis likimas juos ištiko? (Priėjęs į skobnis, atsiremia į jas rankom). Žuvo, o kurie liko, tapo vergais. (Nusigręžęs nueina nuo skobnių).
STARDAS. Težūsim ir mes, bet žūsim garbingai, kaip narsiųjų tėvų palikuonims dera. Tuomet ir patys pikčiausi mūsų nedraugai turės didžiuotis, kad buvome jų priešai.
SKIRGAILA. Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.
BUTRIMAS. Anksti gamini mums raudą, vaidila! Mes dar gyventi norime.
DAUGAILA. Jei dievai nebeišgali mūsų ginti, ginsimės patys, kaip įmanome.
STARDAS (atsistojęs, rūsčiai). Ir žūsite, tik be garbės, kaip niekšai. Nūnai jūs mokinate liaudį bailingai atsižadėti dievų, už kurių garbę mirdavo jūsų tėvai, o rytoj toji pati liaudis, jus pamėgdžiodama, atsižadės senų papročių, veja užželdins takus į tėvų našlaičių kapus ir pamirš šventą mūsų dainų kalbą.
SKIRGAILA. Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai. (Sustojęs ties skobnimi). Tik savo kalbos ir papročių mes niekuomet nepamiršime!
DAUGAILA. Ir dievų neatsižadam. Mes tik apgauname mūsų priešus.
STARDAS (karčiai nusišypsojęs). Neužmiršite, sakot. O dabar argi jau nesididžiuojate gudų ir lenkų klegena? O tu patsai, kunigaikšti, ar ne dažniau šneki gudiškai, negu lietuviškai kalbi? Jūsų namuose, bajorai, ar negirdėti svetimos kalbos, dargi vokiečių, mūsų piktų priešų kalbos? (Pasižvalgęs aplinkui). Jūs tylite?.. Betylėdami susilauksite, kad protėviai dausoje susigėdys, jog jiems gimė toki niekšingi palikuonys.
BUTRIMAS. Su mumis geri, su mumis valgai, už vienų skobnių besėdėdamas, ir mus niekini.
SKIRGAILA (pildamas vyno). Tu mano svečias. Aš garbingai tave priėmiau ir vaišinu. Nesielk, kad pasigailėtau, jog tau buvau geras. (Geria vyną).
STARDAS (sudėjęs rankas, maldaujamai). Paklausyk manęs, kunigaikšti, išgink lenkus ir vokiečius drauge su jų dievais iš tėvų žemės, ir visa šalis garsins tavo vardą.
SKIRGAILA. Aš maloniai klausiau tavo gražių dainų ir dar klausysiu, bet valdymo reikaluose tu man ne patarėjas.
STARDAS (atsisėsdamas). Vadinasi, veltui aš kalbu, ir nebėra tiems vilties, kurie mano kaip aš? Pasiliksit akli ir kurti, nebeišgirsite tėvų balso ir toliau elgsitės, kaip kad elgėtės iki šiol?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo skiriasi Stardo ir Skirgailos požiūris į krikštą ir senuosius dievus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Stardui naujasis dievas yra „vokiečių piktasis dievas“, o jo priėmimas reiškia tėvų išdavystę. Jis ragina išvyti svetimšalius ir, jei reikia, žūti garbingai. Skirgaila taip pat ilgisi senovės, bet mato, kad kraštą apsupo priešai: „Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį.“ Jis primena prūsų likimą ir atsako: „Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.“ Valdovui svarbiausia, kad tauta išliktų: „Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai.“
Rašiniui: TikėjimasTėvynėIstorija
2. Kaip Daugaila paaiškina, kodėl bajorai susidraugavo su krikščionimis?
Rašiniui: TikėjimasIstorija
3. Kodėl Stardas sudaužo kanklius ir ką reiškia šis poelgis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Skirgaila atmeta jo raginimą kariauti ir pasako: „valdymo reikaluose tu man ne patarėjas“. Atvykus kryžiuočiams, Stardas pareiškia, kad nebebus „dainius jūsų gėdos“, sudaužo kanklius ir sako, kad jis ir kankliai šitoje šalyje „daugiau nebereikalingi“. Kankliai yra senosios dainos ir tėvų tikėjimo ženklas. Juos sudaužęs, vaidila atsisako šlovinti valdovą, kuris, jo akimis, išdavė tėvų dievus.
Rašiniui: KūrėjasTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.