SKIRGAILA (šiurkščiai). Tau nėra reikalo rūpintis, kaip aš pasielgsiu. (Imdamas taurę). Gerk mano vyną, dainuok mums savo gražias dainas – to aš tave prašau, bet tavo patarimų man nereikia. (Geria taurę iki dugno).

STARDAS. Ne viešnagėti čia atvykau, bet kad išgirdau dievų balsą! Vai, vargas jums ir amžina gėda, jei ir jūs to balso išgirsti nepanorėsite. (Visi tyli. Butrimas sėdi, nuleidęs galvą; Daugaila barbina pirštais į skobnis, iš paniūrų į Stardą žvairuodamas. Davainis neramiai juda. Skirgaila, naujai prisipylęs taurę, geria iš lėto ir šypsodamas žiuri į Stardą). Ko gi jūs tylite? Ko nieko nekalbate?..

DAUGAILA. Tu jau girdėjai mūsų žodžius. Ką gi mes daugiau turim pasakyti?

TARNAS (įėjęs per duris). Kunigaikšti, vokiečiai pas pilies vartus. Sakosi Ordino pasiuntiniai esą.

STARDAS (atsikėlęs, piktai). Geriau žūti šitam nelaimingam kraštui, negu taip vergiškai apleisti dievus, taip baisiai nusidėti protėvių vėlėms. (Žengęs iš užuskobnių). Ne vieta man čia, jūsų tarpe! Aš jums nebe svečias, nebe draugas ir nebe dainius jūsų gėdos!

SKIRGAILA (išgėręs stato taurę ant skobnių ir atsikeldamas). Daugaila, pasitiksi svečius. (Stardui). O tu vaidila, dar padainuosi mums rytojaus puotoje, kurioj pavaišinsime svetimšalius. Teišgirsta ir jie, kokių gražių turime dainų.

STARDAS. Jei mano kankliai nesužavėjo jūsų sielų savo stygų aidu, galgi sužadins mirties dejavimu. Daugiau nebeišgirsite mano dainų tu, kunigaikšti, ir jūs, sunykę bajorai! (Įnirtęs drožia kankliais į žemę, ir jie pabyra šipuliais). Mirkite, kankliai! (Atsiklaupdamas ties sudužusiais kankliais, ištiesęs į juos rankas). Jūs ir aš, žilo plauko susilaukęs, Lietuvai betarnaudami, jos sūnų sielą bežadindami, šitoj šaly daugiau nebereikalingi esame!..

III