HENRIKAS MAZOVIETIS (pastodamas jam kelią). Aš neturėjau dar progos matyti Lietuvos valdovą nei su juo pakalbėti, nors tavo brolis, kunigaikšti, tikėjosi, kad aš tiek neužtruksiu. Reikalų yra tiek daug. Norėtau dabar...

SKIRGAILA (šiurkščiai). Aš nenoriu dabar kalbėti apie reikalus. Matai, aš turiu svečių. Jie irgi turi reikalų. Apie juos kalbėsim kitur.

JONAS SKARBEKAS. Man, šviesiausiasis kunigaikšti, brangi kiekviena valandėlė, o aš jau pusę mėnesio laukiu, kad išgirstai mano balsą, ir vis veltui (Sudėjęs rankas). Meldžiu tave, galingiausiasis valdove! Mielaširdingiausio Dievo vardu tave meldžiu atkreipti į mano žodį nors šiandien dėmesį. (Skirgaila stovi į juos šonu ir, galvą nuleidęs, suraukęs kaktą, klauso. Nuošaliau stovį kryžiuočiai žiūri į juos ir apie kažką kalbasi). Tu mus į puotą pakvietei, valdove. Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela. Našlaitės ašaros sunkios kaip švinas Dievo teisybės svarstyklėse.

SKIRGAILA (šiurkščiai). Kas man darbo, kad ten kažkas verkia nuskriaustas. Puoton aš jus šiandien kviečiu ir noriu linksmintis, bet ne galvoti, kad ten kažkas nuskriaustas. Nuskriaustų visuomet yra daug.

HENRIKAS MAZOVIETIS (liūdnu balsu). Aitrūs bus mums tavo valgiai, kartūs gėrimai, garbingasis valdove, kad nenori išgirsti mūsų prašymo.

SKIRGAILA. Kad tu nebūtai mano pily svečias, aš tau pasakytau: nenori linksmintis su manim, eik šalin ir nekliudyk man. (Žengia į priekį).

HENRIKAS MAZOVIETIS (vėl jam pastodamas). Šviesiausiasis kunigaikšti, tu užgauni Viešpatį Dievą, kurio indignus servus sum, ir savo brolį, garbingą lenkų karalių, kuriam aš atstovauju. (Saldžiai). Tebūna puota maloni tavo mums palankumu, raminančiu skausmą tos, kurios likimu tavo brolis, be abejo, yra susirūpinęs.