Keturių dalių istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo

Veikėjai

SKIRGAILA, Didysis Lietuvos kunigaikštis, stiprus vyras, vidutinio ūgio, juodplaukis, su nedidele barzda. Kalba rūsčiai, tvirtai. Niaurus, žiūri į žmones iš paniūrų. Į tuos, su kuriais kalbasi, visuomet stovi šonu.

DAUGAILA, bajoras, Skirgailos karavadas. Senas, augalotas vyras, stiprus. Plaukai ir barzda žili. Visuomet ramus.

BUTRIMAS, bajoras, stiprus ir tvirtas vyras, nors jau visai pražilęs.

DAVAINIS, irgi bajoras, senas, žilas.

SKURDULIS, senas, žilas kaip obelis, aukšto ūgio vyras.

STARDAS, vaidila, senyvas vyras, nervingų judesių, nuolat karščiuojasi.

HENRIKAS MAZOVIETIS, Jogailos pasiuntinys, jaunas dar vyras. Plocko vyskupijos nominatas.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ, JONAS iš BYCHOVO – lenkų riteriai, rimtos išvaizdos, stiprūs vyrai, senyvi.

JONAS SKARBEKAS, vienuolis, ne jaunas vyras.

VARTENBERGAS, senyvas kryžiuotis, plikas, ilga rausva barzda. Stiprus, augalotas vyras.

KELLERIS, jaunas riteris, aukštas, grakštus.

ONA DUONUTĖ, Lydos kunigaikštytė. Graži mergelė, jaunutė.

OLIGĖ, bajoraitė, jauna graži mergina.

BAJORAI, KAREIVIAI, MERGOS, vyras TAMSUS ir ŠVIESUS.

Tarp dviejų pasaulių

I

Vilniaus Augštojoje pily. Nedidelis kambarys su skliautais. Langai siauri, mažučiai, palubėse. Vidury kambario pailgos ąžuolinės nedažytos skobnys, į kurias priglaustos kelios su augštomis atramomis, taip pat nedažyto ąžuolo, kėdės. Aplinkui kambario, pasieniais, balti ąžuoliniai suolai. Kėdėse, skobnių galuose, sėdi du lenkų riteriai, kalavijais pasirėmę.

HENRIKAS MAZOVIETIS (jis vyskupo drabužiais apsitaisęs. Matyti, labai susijaudinęs, žingsniuoja išilgai kambario ten ir atgal). Taip mane sutikti!.. Mane, kunigaikštį, augštą Bažnyčios dignitorių ir svarbiausiąjį karaliaus patarėją!.. Patsai didysis Romos ciesorius nebūtų drįsęs tiek užgauti mane ir mano asmeny įžeisti šventosios Bažnyčios ir lenkų karaliaus garbę... (Trindamas delnus). Ha! Gerai, aš šito neužmiršiu, niekados neužmiršiu, šventosios Bažnyčios vardu sakau jums – neužmiršiu!...

JONAS iš BYCHOVO. Tiesa, sutiko mus čia taip, jog rankos niežti ir pačios kirvio griebiasi. Nederėjo Didžiajam kunigaikščiui tiek niekinti savo brolio ir dargi valdovo pasiuntinius.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Matyti, kad čia šalis dar laukinė ir riteriško mandagumo nenusivokianti.

JONAS iš BYCHOVO. Tik riteriškų papročių nežinojimu ir galima kunigaikštis pateisinti. Kitaip nieko kito mums nebeliktų, vien tik šaukti jis išlyginton aikštėn kalaviju atsakyti už mūsų įžeidimą, nors jis yra Didysis kunigaikštis ir krašto valdovas.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Nėra ir negali būti jam pateisinimo! (Sustojęs ties riteriais). Jei jis, nesuteikęs man deramos pagarbos, nusidėjo savo broliui karaliui, kurio esu pasiuntinys ir atstovas, tai įsivaizduokit sau, kiek turėjo nusidėti šventajai Bažnyčiai, kurios augštas dignitorius esu!.. (Pakėlęs ranką su ištiestu augštyn, pirštu). Suprantate?..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą ponas sakai. Aš manau, kad jis dabar nieku būdu neišvengs pragaro ugnies!..

JONAS iš BYCHOVO. Jei dvasininkas laiko savo rankose dangaus iždinės raktus, visai teisinga, kad jam kiekvienas, net patys galingiausi valdovai, teiktų atitinkamą pagarbą.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsisėsdamas kėdėn, piktai). Nedera jums, pasauliečiams, neturintiems Dievo malonės, svarstyti, kas danguje teisinga, kas ne!..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą ponas sakai. Paprastas žmogus, kad ir bajoras, niekuomet nesupras Dievo paslapčių. Tai gali tik dvasininkas, kuris gavo tam reikalui ypatingą šventosios Dvasios malonę...

JONAS iš BYCHOVO (pasidėjo kalaviją ant kelių ir atsilošė kėdėje į atramą). Bet aš taip manau, kad ir šiuo atveju Dievas pasielgė teisingai: riterių luomo žmonėms leido vartoti kalaviją, kirvį ir kiekvieną ginklą, kuris puolimui ir apsigynimui tinka. Dvasininkams gi suteikė dangaus raktus ir šventųjų dangaus paslapčių supratimą.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tikra tiesa tavo žodžiuose, riteri iš Bychovo.

HENRIKAS MAZOVIETIS (dar labiau susierzinęs, pašoka iš vietos ir sudaužo kumščiu į skobnis). Tokios kalbos jau ne vieną pasaulietį nuvedė į laužą! Jei Dievas nesuteikė jum savo malonės suprasti, kas yra dangaus dalykai, neturite reikalo apie tai nei kalbėti, nei galvoti. Velnias jus gundo sekti nelabojo Viklifo pėdomis!..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tavo tiesa, pone. Pasauliniam žmogui neverta kalbėti apie tai, kas yra jam paslaptis.

HENRIKAS MAZOVIETIS (sėsdamas ant suolo, skobnių gale). Kalbate, apie ką jums net galvoti nedera. Ha, o kuo turite pirmon galvon pasirūpinti, to žinoti nenorite... (Atsikėlęs vėl ima žingsniuoti išilgiai kambario ten ir atgal). Kur dingo tasai monachas Skarbekas? Kur jis yra? Kodėl jo iki šiol nesuradote? Ar gal aš pats turiu jį surasti!..