SKIRGAILA. Kas mano rankoj, tai mano, nors tai būtų ne priešo, bet draugo kalavijas. (Nusigręžęs šonu, iš paniūrų į juos žiūrėdamas). Jei jūs, lenkai, norite ko iš manęs gauti, jėga paimkite (nusišypsojęs) jei išgalite...

HENRIKAS MAZOVIETIS (nuleidęs galvą, liūdnu balsu). Šviesiausiasis kunigaikšti, liūdna bus tavo puotos linksmybė mums, kurie nesuradome tavo širdy palankumo.

SKIRGAILA (krūptelėjęs pečiais). Aš gi sakiau jums, kad puotai turi būti savo laikas ir reikalams savo. Linksmintis galima, tik kada darbo nedirbi ir reikalus užmiršti. (Galvą linktelėjęs svečių link). Matote, valgiai jau pagaminti, taurės pripiltos. Visi tik šeimininko laukia, o judu mane sutrukdėt. (Skirgaila eina į paruoštą jam vietą. Prie jo dabar prieina Kelleris ir Vartenbergas, o kiek vėliau ir riteriai lenkai).

VARTENBERGAS (žemai nusilenkęs, reikšdamas pagarbą). Galingasis Lietuvos valdove, sveikinu tave laimingai medžiojus. Mudu su broliu Kelleriu (rodo ranka į Kellerį, kuris nusilenkia kunigaikščiui) labai gailėjomės, kad pasivėlavom ir, atvykę tavo pilin, negalėjom dalyvauti pasilinksminime, kurį kiekvienas tikras kareivis turi mėgti. Ypač gailėjosi brolis Kelleris, kuris dar neturėjo iki šiol progos matyti galingą Lietuvos valdovę (Kelleris nulenkia galvą).

SKIRGAILA. Malonu man judu matyti savo pily. Nepatogu buvo medžione varginti svečiai, dar po kelionės vargų neatilsėję.

KELLERIS. Mes kareiviai, pripratę prie žygio vargų. Kariauti ir medžioti mes niekuomet nepavargę.

VARTENBERGAS. Ne progos pamedžioti, tavo girių pamatyti mums gaila, bet kad tiek laiko nematėm palankaus veido mūsų Ordino draugo.

SKIRGAILA (su atidžia į jį pažvelgęs, rimtai). Ar mes esame draugai, ar priešai, ateitis turi dar parodyti, vokieti.