Skirgaila32 psl. · apie 5 min.
Tarp dviejų pasaulių24% kūrinio
32 psl.

SKIRGAILA. Kovoms savo laikas, puotai savo. Progos dar turėsite susitikti su ginklu rankoje, o dabar geriau

– su taure.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesa tavo, valdove. Tikras riteris turi žinoti, kada jam su ginklu proga, kad su taure kreiptis į priešą. (Duoda ranką Vartenbergui; tasai ją paspaudžia). Nevengsime vienas antro nei karo, nei taikos metu.

SKIRGAILA. O dabar metas į puotą, kuri mūsų laukia. (Eina ir sėdasi pagamintoj vietoj; jam paruošta kėdė, su augšta užpakalio atrama, gotiško stiliaus. Kiti svečiai susėda suoluose. Visa tai atliekama tyloje. Meta žvilgsnį aplinkui, ar svečiai jau yra užėmę savo vietas). Linksminkitės mano ir mano krašto draugai! O jūs, riteriai, nesipiktinkit, jei ne viskas mūsų puotoj, kas turėtų būti krikščioniškoj šaly: mes dar nesuspėjome viso ko pramokti. Kiek besistengė seni mūsų draugai, lenkai ir vokiečiai, mes vis tik negalėjome pasisavinti, kas mums svetima. Amžius mokė dievobaimingieji mūsų kaimynai ir kalaviju ir ugnimi, kraujo nesigailėdami, tikros gailestingojo Dievo tikybos, bet mes apakę tvirtai laikėmės savo klaidų ir neapkentėm tų, kuriems turėjome tik dėkingi būti. Linksminkitės dabar, kilnieji svečiai ir mano šalies draugai, ir tebūna tarp mūsų taika per amžių amžius.

LENKAI (vienu žodžiu). Amen.

VARTENBERGAS (dievobaimingai sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Šventasis mūsų Ordinas, sekdamas Išganytojo, nekalčiausio Avinėlio, pavyzdžiu, yra pasiryžęs atleisti visas mums padarytas skriaudas ir užmiršti visus užgauliojimus. Mes nūnai laimingi tuo, kad katalikų tikybos šviesa pagaliau pasiekė šį iki šiol stabmeldišką kraštą. Dėl to mes, tam reikalui nemažai pasidarbavusio šventojo Ordino atstovai, nūnai tikrai pasirengę pasidžiaugti JŪSŲ laime, garbingiausiasis Lietuvos valdove.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kokia ironija skamba Skirgailos kalboje puotoje ir ginče dėl palaiminimo?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Puotos pradžioje Skirgaila ironiškai mini kaimynus, kurie amžius mokė lietuvius tikėjimo „ir kalaviju ir ugnimi, kraujo nesigailėdami“, o lietuviai „apakę“ laikėsi savo klaidų. Lenkai atsako „Amen“, lyg nesuprastų pašaipos. Kai lenkų vyskupas ir kryžiuotis ginčijasi, kam laiminti puotą, valdovas pasiūlo popą Joną, o išgirdęs, kad visi vadina vieni kitus melagiais, ironiškai baigia: krivis sako, kad meluoja visi, „ir juo aš dar tikiu“. Taip Krėvė rodo, kad krikščionys nesutaria tarpusavyje, o Skirgaila žiūri į juos iš šalies.

Rašiniui: TikėjimasIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.