SKIRGAILA (karčiai nusišypsojęs). Mes irgi neužmiršim jūsų darbų, vokiečiai, tik stengsimės dabar užmiršti, kas mus iki šiol skyrė, ir tebūna nūnai pirmoji mano taurė už draugingą grosmeisterį, kuris, pasiųsdamas tokius žymius riterius mūsų pasveikinti, suteikė man nepaprastos garbės. (Ima taurę rankon ir nori išgerti. Svečiai ir visi kiti, išskyrus Stardą ir Skurdulį, atsistoja).
HENRIKAS MAZOVIETIS (irgi pakilęs). Krikščioniškose šalyse įprasta malda, valgių ir gėrimų palaiminimu, pradėti žemės valdovų puota. Leisk man tai atlikti prieš išgeriant šią taurę, garsusis valdove. (Skirgaila žiūri į jį ir tyliai stato taurę atgal).
VARTENBERGAS. Kai puotoj dalyvauja Didysis Marijos Ordino kuratorius, jis tai turi atlikti!
HENRIKAS MAZOVIETIS (išdidžiai). Plocko vyskupas, Krokuvos kapitulo praepositus praelatus, lenkų karaliaus atstovas ir patarėjas, turi pirmenybės teisę prieš užimančius augščiausias vietas kryžiuočius.
KELLERIS (Vartenbergui tyliai). Liaukis, broli! Didelė čia garbė laiminti stabmeldžio puota.
VARTENBERGAS (Kelleriui taip pat tyliai). Negaliu nusileisti pasauliniam dvasininkui, dargi lenkui. (Garsiai Henrikui). Savo asmeniu šventojo Ordino grosmeisteriui atstovauju: jo garbės esu saugotojas.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Mano asmeniu atstovaujamas didysis lenkų karalius: jo didybės esu sargas.
KELLERIS (paniekinamai). Grosmeisterio priemenėje galingesni valdovai, nekaip tavo karalius, ištisas valandas laukia.
HENRIKAS MAZOVIETIS (užsigavęs). Kunigaikšti, tavo namuose užgauna tavo brolio ir viešpačio pasiuntinį.
SKIRGAILA (tvirtai, pakeltu balsu). Lietuvos valdovas neturi sau viešpačių, šventike, o dėl ko jūs ginčijatės, aš nežinau. (Ironiškai). Bet Jeigu negalite susitarti ir atlikti, kas reikia, teatlieka popas Jonas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokia ironija skamba Skirgailos kalboje puotoje ir ginče dėl palaiminimo?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Puotos pradžioje Skirgaila ironiškai mini kaimynus, kurie amžius mokė lietuvius tikėjimo „ir kalaviju ir ugnimi, kraujo nesigailėdami“, o lietuviai „apakę“ laikėsi savo klaidų. Lenkai atsako „Amen“, lyg nesuprastų pašaipos. Kai lenkų vyskupas ir kryžiuotis ginčijasi, kam laiminti puotą, valdovas pasiūlo popą Joną, o išgirdęs, kad visi vadina vieni kitus melagiais, ironiškai baigia: krivis sako, kad meluoja visi, „ir juo aš dar tikiu“. Taip Krėvė rodo, kad krikščionys nesutaria tarpusavyje, o Skirgaila žiūri į juos iš šalies.
Rašiniui: TikėjimasIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.