SKIRGAILA. Bijau, kad jūsų gardūs valgiai ir saldūs vynai pakenkti man gali, nors dabar mes ir esame draugai.

KELLERIS. O gaila, šviesiausiasis kunigaikšti, kad mes dabar draugai. Mes būtum geresni priešai nekaip draugai.

JONAS SKARBEKAS (pasipiktinęs). Teneišgirsta Augščiausiasis Dievas tavo nedorų žodžių, riteri!

SKIRGAILA (į Kellerį pažvelgęs). Tu manai, vokieti? Kas žino ateitį? Bet tu man patinki, – esi atviras vyras ir kalbi, ką manai.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsistojęs). In vino veritas! Matai, šviesiausiasis kunigaikšti, koki tau draugai kryžiuočiai. Tik lenkai ištikimi tau. Nei blaivas, nei girtas lenkas to nepasakys, nes jo mintyse ir širdyje lietuviui vien tik draugiški jausmai. (Sėdasi).

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą ponas kalbi. Lietuvis vertas, kad jam lenkas būtų draugas.

VARTENBERGAS. Brolis Kelleris apsvaigo nuo stipraus tavo midaus, šviesiausiasis kunigaikšti, ir tu nesidėmėk jo nevykusiais juokais.

JONAS iš BYCHOVO. Kryžiuotis tik girtas tiesą sako: blaivas jis visada suktai kalba.

SKIRGAILA (Vartenbergui). Tavo draugas atviras vyras, o tu lapė ar gal dar kažkas apgaulesnis.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Vilkas avinėlio kailyje.

VARTENBERGAS (atsistojęs, rūsčiai, užsigavęs). Kunigaikšti, tu užmiršti, kad aš esu riteris ir galingojo Ordino pasiuntinys.

SKIRGAILA (nusijuokęs). Aš pajuokavau, vokieti, o tu užsigavai. Ar aš negaliu juokauti, kaip kad tavo draugas juokauja? (Vartenbergas piktu žvilgsniu į kunigaikštį pasižiūrėjęs, iš lėto atsisėda; susiraukęs, rūstus, ima taurę, pila midaus ir geria). Ei, Starde. Kur tavo kankliai? Kodėl aš dar negirdžiu jūjų stygų balso? Ar gal tu pamiršai tas dainas, kuriomis audrinai mūsų širdis? Parodyk svetimtaučiams, kad ir mūsų šaly mokame daina pagerbti karžygio narsumą.