ONA DUONUTĖ (nekantriai). Ak, tu nepažįsti Mozūrų kunigaikščio! Jis manęs neapleis nelaimėje... Vėl, juk mudu susižadėję karaliaus pritariami.

JONAS SKARBEKAS. Taip, taip, dukrele! Bet (dievobaimingai akis augštyn pakėlęs) Dievo sprendimai neįmanomi, neįspėjami.

ONA DUONUTĖ. Ką tu nori pasakyti? (Neramiai). Sakyk, tu žinai blogas man naujienas?

JONAS SKARBEKAS (paėmęs ją švelniai už rankos). Tikėk Viešpačiu Dievu, kuris tau vien gero nori, dukrele! Atsimink, kad nei viena tavo ašara veltui nepražus Jo akyse. Visi tavo vargai angelo sargo šventa rankele lieka įrašyti į dangaus gyvenimo knygą.

ONA DUONUTĖ (atsistojusi, nekantriai atitraukdama ranką). Tu slepi nuo manęs kažką baisaus. Nekankink mano sielos, šventasis vyre, sakyk visa, ką žinai.

JONAS SKARBEKAS (kraipydamas neigiamai galvą). Aš dar nieko nežinau, dukrele. (Atsistodamas). Tik, juntu, tavo angelas sargas kušta man į ausį savo nekaltom lūpelėm, kad tau Dievo lemta atlikti didelis ir svarbus darbas.

HENRIKAS MAZOVIETIS (duryse, triukšmingai). Pasilikite už durų ar eikite sau, ponai, kur norite; kol kas judu man nesate reikalingi.

JONAS iš BYCHOVO (už durų). Gerai, pone, mes eisime sau.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsigręžęs į kunigaikštytę). Ramybė tavo sielai. Pax tibi et animae tuae. (Priėjęs arčiau, laimina kunigaikštytę. Ji bučiuoja jam ranką, o jis, padėjęs kairiąją ranką jai ant galvos). Ką aš matau? Akys ašarotos, veidas nusiminęs!.. Džiaugtis tau reikia, ne liūdėti, kad Amžinasis Dievas atkreipė į tave savo dėmesį.

ONA DUONUTĖ (pakėlus galvą). Aš neužsitarnavau Dievo malonės, jei mane ištiko tokia nelaimė.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ar tu žinai, kad tai nelaimė? Aš tau sakau, kad džiaugtis turi, laimėjusi tokią Dievo malonę! Garbingiausios pasaulio moterys pavydės tau!

ONA DUONUTĖ (neigiamai kraipydama galvą). Ne, šventasis vyskupe, tu man neįkalbėsi! Kokia gi didesnė dar nelaimė gali ištikti mergelės širdį?

HENRIKAS MAZOVIETIS (sudėjęs rankas ant krutinės, rūsčiai). Kaip drįsti priešintis ir netikėti manim, kuris esu tau Dievo sprendimų skelbėjas? A? Nusišluostyk ašaras ir atkalbėk su kunigu Jonu „Te Deum laudamus“... (Į mergas). O jūs, kregždutės, dumkite lauk ir nedrįskite grįžti, jei pragaro bijote, kol aš su kunigaikštyte čia kalbėsiu. (Kryptelėjęs joms galvą). Na, greičiau!.. (Mergos pakyla ir žiuri į kunigaikštytę; toji galvos linktelėjimu duoda suprasti, kad išeitų; mergos išeina).

ONA DUONUTĖ. Kalba tavo man neaiški, šventasis vyskupe. Ko verkti ir aimanuoti turiu, aš žinau, bet kodėl turiu džiaugtis, mano širdis nenujaučia. Ar gal Skirgaila leido man vykti, kur aš noriu?

HENRIKAS MAZOVIETIS. Niekur tau vykti nebereikia. Čia atliksi, kas tau Dievo lemta. Tau skirta užbaigti mūsų šventos karalienės darbas. Supranti? Ar tai ne laimė, ne garbė, ne džiaugsmas nusipelnyti tokios malonės?

ONA DUONUTĖ. Nenumanau, apie ką kalbi, kokis darbas būtų Dievui reikalingas, kurį ne vyras, bet moteris turėtų atlikti? (Eina į skobnis).

HENRIKAS MAZOVIETIS (sekdamas ją ir atsisėsdamas). Pakreipti į Dievą ir šventą mūsų tikybą Lietuvos valdytojo sielą, kurios Dievo malonė dar nėra palietusi. Supranti dabar?

ONA DUONUTĖ (stovėdama salia skobnių). Nesuprantu, bet juntu, kad nesi mano draugas.

HENRIKAS MAZOVIETIS (lyg nustebęs, net pakyla, ir eidamas į ją susidėjęs rankas ant krutinės). Aš nesu tau draugas?! Aš, labiausiai nusidžiaugęs garbe, kurią tu įgysi, laime, kuri tavęs laukia danguje!.. (Krūptelėjęs pečiais). Ir tu drįsti sakyti, kad aš nesu tau draugas!.. Ha! (Sėsdamas kėdėn ir iš paniūrų į ją pažvelgęs). Bijok apie mane taip manyti, nes gali tave ištikti baisi Dievo rūstybės ranka.

ONA DUONUTĖ (sunėrusi ties krūtine rankas). Kame gi toji mano garbė, kame gi toji mano laimė? Aš nesuprantu, nenumanau. (Paliesdama rankom smilkinius). Ak, Dieve Augščiausiasis!

HENRIKAS MAZOVIETIS (tvirtai). Kaipo Skirgailos žmona, tu būsi čia šventos katalikų Bažnyčios parama, dviejų tautų taikaus sugyvenimo ryšys. Tu būsi tiltas, pratiestas nuo Lenkijos į Lietuvą, per kurį pereis Voluinė ir Podolė lenkų globon. Taip lėmė Visagalio Dievo Apvaizda, ir nedrįsk Jai pasipriešinti!..

ONA DUONUTĖ. Ir aš turiu būti Skirgailos žmona? Ne, (atsisėsdama) niekados to nebus! Geriau mirsiu.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ką, mirsi?!. (Pasikeldamas). Mirtis negelbės. Pragaras laukia tavęs, nes drįsti Dievui pasipriešinti! A? Kaip krikščionė, turi nusilenkti Dievo lėmimui.

ONA DUONUTĖ. Aš Mozūrų kunigaikščiui Dievo akivaizdoj esu pasižadėjusi...

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsikėlęs prieina į ją). Fu! (Dumia jai į veidą). Štai padūmiau – ir nebėra tavo pažadų. Bažnyčios duota man galia naikinu visus tavo pažadus!

ONA DUONUTĖ. Bet aš to nenoriu, neprašau! (Išdidžiai, atsistojus). Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė ir jūsų tikslų auka būti nenoriu. Ir Mozūrų kunigaikštis tikras vyras. Jis mokės mane ir nuo jūsų apginti ir iš Skirgailos rankų išvaduoti.