HENRIKAS MAZOVIETIS (priešais ją stovėdamas, rankas ant krūtinės susidėjęs, rūsčiu balsu). Tu manai, kad beprotis Mozūrų kunigaikštis! Tu manai, kad žemės valdovai man, kuriam šventoji Bažnyčia dangaus raktus yra pavedusi, priešintis gali? A? Pragare amžinai degsi už tokią mintį! Tikroj krikščioniškoj šaly laužui būtai skirta kaipo heretikė! A? Supranti? Dievo sprendimui priešintis!.. Negirdėtas dalykas!.. Ir tai dar moteris drįsta! (Skarbekui). Išaiškint tu jai, kuo gresia jos sielai prieštaravimas man, kuris jai Dievo lėmimą skelbiu! (Išeina piktai trinktelėjęs durimis).

JONAS SKARBEKAS (prieidamas). Kunigaikštyte, praregėk Dievo sprendimą. Šventajam vyskupui Augščiausiasis anksčiau atvėrė akis negu mums. Didis karas gresia krikščioniškoms tautoms, jei tu jo nesulaikysi. Skirgaila atkaklus ir nepakenčia krikščionių. Tik tu viena gali suminkštinti jo širdį, sulaikyti jo ranką. Ir tam Dievas tave čia atvedė. Ir šventasis vyskupas, kuriam Dievo sprendimai...

ONA DUONUTĖ (nuo jo nusikreipdama, eina prie lango). Aš praregėjau. Ne Dievo sprendimas jam rūpi, bet iš mano vargo gauti sau naudos. Jis augaulingas žmogus, ir aš jo nenoriu klausyti. Geriau išeik ir nekalbėk man, šventasis vyre, nes galiu ir tau pagarbos netekti.

JONAS SKARBEKAS. Galinga Šventosios Bažnyčios ranka...

SKIRGAILA (įėjęs stovi tarpdury, niauriai žiūrėdamas į juodu; jis girdėjo paskutinius Onos Duonutės žodžius). Kunigaikštytės įsakymai pildomi. Eik iš čia, pope, ir greičiau nešdinkis!

ONA DUONUTĖ (atsigręžia nusigandusi). Kunigaikštis!..

SKIRGAILA (žengdamas į priekį, Skarbekui). Aš nekartoju savo žodžių: girdi, pope. (Skarbekas nusilenkia kunigaikštytei ir Skirgailai ir išeina. Skirgaila eina į skobnis, sėdasi kitame jų kampe ir galvą rankom paremia; jis niaurus; Ona Duonutė sėdasi pas verpstį. Į ją pažvelgęs). Atėjau sužinoti, kaip jautiesi mano pily?

ONA DUONUTĖ (stengdamasi ramiai kalbėti). Ačiū tau, Lietuvos valdove. Aš pasiilgau gimtojo namo ir savo artimų žmonių. Aš laukiu, kad man lesi vykti Lydon?

SKIRGAILA. Kam tau Lydon vykti? Tu ten būsi viena. Negera moteriai gyventi vienai: ją gali nuskriausti, kas panori.

ONA DUONUTĖ. Aš nieko nebijau, kunigaikšti. Aš turiu daugel draugų, kurie mane myli.

SKIRGAILA (niauriai, taršydamas kairiąja ranka barzdą). Tavo draugai – ne mano draugai: aš jais nepasitikiu. Gyvenk čia. Lietuvos valdovų pilis Vilniuje – puikiausia visoje Lietuvoje pilis. Kiekvienam garbinga joje viešnagėti.

ONA DUONUTĖ (pažvelgdama į jį). Taip, Jei ši pilis nėra svečiui kalėjimu.

SKIRGAILA (iš paniūrų į ją pažvelgdamas, įsiremdamas kairiąja ranka šonan). Kas nenori joje gyventi kaipo svečias, tas gali pasilikti čia kaliniu.

ONA DUONUTĖ (liovusi verpti ir sudėjus rankas ant kelių). Kunigaikšti, nejaugi tu nori prievarta mane čia laikyti?

SKIRGAILA. Ne, bet tu pati pasiliksi čia, kol aš to noriu.

ONA DUONUTĖ (atsistojus, drąsiai). Tu užmiršti, Lietuvos valdove, kad aš turiu galingus užtarėjus! Jie neleis tau manęs skriausti. Brolis tavo, lenkų karalius Jogaila, galingas! Jis ir Mozūrų žemės kunigaikštis – sugebės mane apginti nuo tavo prievartos.

SKIRGAILA (irgi atsistodamas). Gerai, kad tu nesisieloji ir drąsiai kalbi. Aš mėgstu drąsius, ir todėl tu man dar labiau patinki. (Atsirėmęs rankom į skobnis). Kadangi savųjų tarpe nesuradai sau tinkamo vyro, svetimajam gi aš tavęs neatiduosiu, tai mano žmona būsi.

ONA DUONUTĖ. Tavo žmona? (Išdidžiai). Aš ne vergė tavo, nors kalinė. Būsiu to, kam esu pasižadėjusi. Bet tavo žmona (neigiamai kraipydama galvą, tvirtai) niekados!..

SKIRGAILA (tvirtai). Kas man darbo, kad jau esi kam žadėjusi! Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kęstučio sūnui! Jegu žinotau, kad jie geriau sugebės jos garbę išlaikyti, aš užleistau jiems savo vietą. (Nuleidęs galvą, iš paniūrų pažvelgęs į kunigaikštytę). Bet kol aš to nežinau, aš niekam neužleisiu čia nei vienos pėdos. Aš gero noriu tiems, kurie čia gyvena, ir siekiu jo, kaip moku.

ONA DUONUTĖ (atsisėsdama vėl). Jei tu visiems nori gero, kodėl man gamini nelaimę visam amžiui? Ar aš tau esu kada pikta padariusi? (Ramiai ir išdidžiai). Pasilik sau Lydos valstiją, tik leisk mane pas mano sužadėtinį.

SKIRGAILA. Kad jis, gavęs tave, pareikalautų Lietuvoje dalies kaipo tavo kraičio? Ne, to niekuomet nebus. (Eidamas išilgai kambario). Tu būsi mano žmona ir todėl, kad tu ir tavo globėjai to nenori. Žinok, kad šitas namas – tavo namas, ir kito nebeturėsi. (Priėjęs prie durų susilaiko ir, kumščiu pasmakrę parėmęs, stovi).

ONA DUONUTĖ. Dieve tu mano brangusis, kam gi aš patekau į rankas?

SKIRGAILA (atsigręždamas į ją). Lietuvos kunigaikščiui, kuriam šalies likimas rūpi daugiau, negu tavo laimė.

ONA DUONUTĖ (sudėjus rankas, maldaujamai). Kunigaikšti, juk aš našlaitė esu. Nejaugi mane skriausi? Pasigailėk manęs, ir pasigailės tavęs gailestingasis Dievas sunkioje tau valandoje.