SKIRGAILA. Lenkų popai? (Nusišypsojęs). Jie vergai, ir meluoja kaip vergai savo viešpačio naudai, ar gal ir jie nieko nenusimano. (Galvą nuleidęs, niauriai). Jeigu tavo smirdas, tave paniekinęs, pikta tau darytų mano akyse, aš jį geležiniais pančiais prirakintau, su šunimis pasodintau, ir būtų jam iš manęs šuns garbė. O mes gi kaip pasielgėm? Paniekinom savo dievus, pikta jiems darom, bjaurinam jų buveines – šventus ąžuolynus, kuriuos garbino mūsų tėvai. (Iš paniūrų į ją žiūrėdamas). Pasakysi, kad mes gerai elgiamės, nes darom, ką liepia mums naujas dievas. (Sudaužęs ranka į skobnis). Tu lietuvaitė, nejaugi tu nenuvoki, kad jis niekšingas dievas ir begėdiško darbo iš mūsų reikalauja!

ONA DUONUTĖ (atsistojus). Jis geras, kunigaikšti! Savo motinos siela siekiu, kad geras. Tik pikti žmonės nesielgia, kaip jis liepia. (Laužydama rankas). Ak, Dieve augščiausiasis, kadėl gi aš nemoku tavęs įtikinti!..

SKIRGAILA. O kas jam kliudo paversti juos gerais, jei jisai visa gali? Argi mes, garbindami senuosius dievus, žudėme gudus, deginom jų kaimus ir miestus, kai jie patekdavo mūsų globon? Kodėl gi mes nesielgėm taip bjauriai su kitais, kaip elgėsi su mumis tie žmonės, kurie jį vadina savo geruoju dievu, ir dar sako, kad jo valią pildydami taip elgiasi?.. (Matydamas, kad kunigaikštytė nori prabilti, neigiamai kraipo galvą ir modamas ranką). Nekalbėk man! Tu moteris, tu nieko nenusimanai. (Atsikeldamas). Bet aš visdėlto tikiu, kad atsiras jėga, kuri nugalės šitą dievą, bet kas ji, kur yra, ir kaip tatai įvyks, aš nežinau. O, jeigu aš žinotau! (Toli sugriaudė).

ONA DUONUTĖ (prieidama į Skirgailą, iškilmingai). Girdi, kunigaikšti, rūstų Augščiausiojo ženklą! Nepiktžodžiauk, kad Dievas savo rūstybėje neišgirstų tavo piktų kalbų.