SKIRGAILA (atsigręždamas į ją). Tai Perkūnas pakėlė savo rūstų balsą! Davė ženklą, kad jis dar neapleido nedėkingos Lietuvos, kad dar sugrįš į savo unksnėtus ąžuolynus! (Nusigręžęs, tvirtai). Tu atmink, ką aš tau sakiau, ir būk pasirengusi...
ONA DUONUTĖ. Ir nebėra vilties, kad tu pakeisi savo nusistatymą?
SKIRGAILA (išeidamas). Nėra ir būti nebus.
ONA DUONUTĖ (pravirkdama). Vai, kokia aš nelaiminga!..
VI
Toji pati trečiojo vaizdo menė. Daugaila ir Jonas iš Bychovo sėdi pas skobnis. Įeina Jonas Skarbekas ir atsisėda tolėliau ant suolo.
DAUGAILA. Na, lenke, kaip tau sekasi pas mus? Ar patinka tau mūsų šalis?
JONAS iš BYCHOVO. Mūsų didysis karalius, daugelio kraštų viešpats, pasiuntė mus į savo brolį su svarbiaisiais reikalais. Bet jau dvi savaiti sėdim, ir mūsų galva, vyskupas Henrikas, vis dar negali pasikalbėti su jūsų kunigaikščiu.
DAUGAILA (atsirėmęs į skobnis). Taip... Mūsų valdovas nemėgsta lenkų, labai nemėgsta. Ir savo broliui, lenkų karaliui, ne draugas jisai. (Atsilošęs į sieną). Ar tiesa, kad jūsų karalius besirengiąs kariauti su mumis? Ką gi, jis dabar visai lenkas tapo. Patsai gimdytojas, senis Algirdas, manau, jo dabar jau nebepažintų.
JONAS iš BYCHOVO (raitydamas ūsus). Gali būti, kad rengiasi. Kai brolis, kuris iš jo rankos valdo Lietuvą, nepanorės karaliaus klausyti, gali visaip būti, net karas gali kilti.
DAUGAILA. Mes irgi nieko prieš neturime su jumis susiremti gavę. (Irgi raitydamas ūsus). Nuobodžiausi dabar kareiviui laikai: su lenkais kariauti negalima, su totoriais negalima, su vokiečiais irgi nebegalima. Kam gi mes kalavijus nešiojame? Tuoj moterys ims mus pajuokti.
JONAS SKARBEKAS. Tesustiprina Visagalis Dievas taiką tarp šių dviejų krikščioniškų tautų valdovų. Stiprus ir išdidus savo jėgomis bendras dviejų kraštų priešas, vokietis. Jis pražūtį gamina mūsų ir jūsų žemei.
DAUGAILA. Jis dar mūsų tėvams pražūtį gamino, ir nepražuvome iki šiol. Ar pražūsite jūs, mums tas mažai rūpi.
JONAS iš BYCHOVO. Nepražūsime ir mes. Tiesa, galingi jie, bet ir mūsų nemažas skaičius rankų, kurios, reikalui esant, gali kalaviją pakelti. Aš visuomet maniau, kad lenkai gali apsieiti be svetimos paramos ir atsilaikyti patys vieni.
JONAS SKARBEKAS. Oi, galingas vokietis. Ne tik galingas, bet ir klastingas. Jam parūpo, kad dvi šalys susibičiuliavo prieš jį, ir dabar stengiasi visais būdais mus sukiršinti. Jis ir čion atvyko nesantaikos sėti tarp brolių valdovų, kad vienas antram pagalbos rankų netiestų.
DAUGAILA. Tu klysti, lenke. Vokiečiai atvyko kunigaikščio pasveikinti. Taip bent aš manau. Kai tapome krikščionys, jie kariauti su mumis nesirengia. Jei tu manai kitaip, ką gi, perspėk valdovą.
JONAS iš BYCHOVO. Kaip jį perspėsi, kad jisai su mumis nenori kalbėti?
JONAS SKARBEKAS. Mes seniai jieškome progos tarti kunigaikščiui žodį. Man rūpi ne tiek valstybės reikalai
– tai protingesniųjų, ne mano dalykas – kiek Lydos kunigaikštytės likimas.
JONAS iš BYCHOVO. Ne riteriškai pasielgė su ja kunigaikštis Skirgaila, ne riteriškai. Krikščioniui valdovui nederėtų taip elgtis su moterimi.
DAUGAILA. Hm!.. Aš ištikimas kunigaikščio tarnas, ir man nedera klausyti kalbų, kurios gali jį užgauti.
JONAS SKARBEKAS. Negerai pasielgė, brolį užgavo ir Mozūrų kunigaikštį įžeidė. Bet mūsų valdovams ne metas užgaules skaičiuoti, tik kaupti Jėgas sunkiai su vokiečiais kovai, kuri mūsų laukia.
DAUGAILA. Ką gi, kunigaikštis tuoj čia bus; pasakyk jam, ką turiu sakyti. Jis liepė man čia jo laukti – medžioti rengiamės. Jei nūnai su juo nepasimatysi, negreitai progos susilauksi, lenke.
JONAS iš BYCHOVO. Mes čia ir esame, kad su juo susitiktume. Štai Jonas Skarbekas, kaipo mokąs gražiai ir protingai kalbėti, užkalbins jį, kol aš pašauksiu vyskupą Henriką.
DAUGAILA. Kam šauksi tą jauniklį? Pats su kunigaikščiu kalbėk – tave jis geriau supras.
JONAS iš BYCHOVO. Tiesa, vyskupas jaunas ir mažai gerbia žilą plauką. Bet protas jo gilus.
DAUGAILA. Jis – karštas ir nesusivaldo kalboje. Kur reikia žodžio, jis taria dešimts. Ilga kalba visados reikalui kenkia.
SKIRGAILA (staiga įeina greitu žingsniu. Pamatęs vienuolį, susilaiko vidury menės). Kokia nelaimė! Kur žengiu, ten ar vokietis su kryžiumi, ar lenkas. Savo pily nerandu, kur nuo jų pasislėptau. (Nusigręžęs į vienuolį). Eik šalin, pope, tu mane dabar trukdai...
JONAS SKARBEKAS (atsistodamas). Šviesiausiasis kunigaikšti, aš turiu...
SKIRGAILA. Eik šalin, sakau, tu man dabar nereikalingas. Neturiu laiko. Kai ateis metas, aš pašauksiu tave. Daugaila, visa paruošta?
DAUGAILA (atsistojęs). Taip, šviesiausiasis valdove.
SKIRGAILA. Kas šitas žmogus? (Rodo į Joną iš Bychovo).
JONAS iš BYCHOVO (atsistojęs). Lenkų riteris Jonas iš Bychovo, šviesiausiasis kunigaikšti. Vienas tavo brolio pasiuntinių. Jis laukia mūsų skubiai pargrįžtant.
SKIRGAILA (šonu į ji nusigręždamas). Taip, pamenu. Brolis gali palaukti. Kalbėsim kitu metu, dabar aš užimtas... (Jonas iš Bychovo, nusilenkęs kunigaikščiui, išeina. Daugailai). Paliepk tuojau visiems susirinkti Žemosios pilies kieme. Kai susirinks, praneši man. (Jonui Skarbekui). Matai, jisai išėjo, o ko tu lauki?
JONAS SKARBEKAS. Aš lieku čia ir būsiu, kol mane išklausysi, šviesiausiasis kunigaikšti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Skirgaila elgiasi su lenkų dvasininkais šeštajame paveiksle ir ką atsako į Voluinės ir Podolės reikalavimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Su Skarbeku jis ginčijasi apie dievus: tėvas garbino Perkūną, motina garbino „savo gudišką dievą“, chanas garbina savo, tai kodėl tik vienas tikras? Jis net pasako: „Stardas doresnis už mus“. Kai Henrikas pareikalauja Voluinės ir Podolės kaip Jogailos kraičio, Skirgaila išjuokia sandėrį: „Norite man parduoti Lydos kunigaikštytę už Voluinės ir Podolės žemes.“ Galiausiai atkerta: „Valdovas Lietuvos aš, ne brolis.“ ir „Lietuvos žemių nei vienos pėdos negausite, lenkai.“
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
2. Kokiais argumentais Skirgaila abejoja krikščionių Dievo gerumu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jis sako, kad visas vargas atėjo į kraštą su naujuoju Dievu: šis esąs „pavydus“ ir kovojąs su kitais dievais. Lietuvius jam nusilenkti privertė „kalaviju ir ugnimi“, todėl Skirgaila jaučiasi niekšas, viešai jam nusilenkdamas. Jis klausia, kodėl lietuviai, garbindami senuosius dievus, nežudė gudų ir nedegino jų miestų, o žmonės, vadinantys savo Dievą geru, taip elgėsi su lietuviais. Tada sugriaudžia, ir Skirgaila tai laiko Perkūno ženklu, kad šis „dar neapleido nedėkingos Lietuvos“.
Rašiniui: TikėjimasIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.