SKIRGAILA (nusigręžęs į jį šonu). Šioje šaly visi turi daryti, kaip aš liepiu, ir valdovo erzinimas į gera neveda. (Priėjęs į skobnis ir metęs iš paniūrų žvilgsnį į vienuolį). Ar tu manai, kad čia lenkų žemė, kur karaliaus žodis – paskutinis žodis?

JONAS SKARBEKAS. Tavęs čia visi bijo kaip ugnies, kunigaikšti, bet aš nebijau, nors tu man gresi. Ko aš bijosiu, jei šventosios Bažnyčios atstovas ir Visagalio vienintelio tikro Dievo tarnas esu? Aš juk Jo globoje.

SKIRGAILA. Lietuvoje visa galiu tik aš. Geriau neprieštarauk man, kad neapsiviltai savo Visagaliu Dievu. (Atsisėdęs kėdėn). Tu sakai, kad tavo Dievas vienintelis tikras Dievas. Meluoji pope. Mano tėvas ir seneliai garbino Perkūną ir kitus dievus, mano motina garbino savo gudišką dievą, kurį garbina ir senas popas Jonas. Mano kaimynas chanas turi dar savo dievą, kuriams jis meldžiasi. Kaip gi tu sakai, kad tavo dievas vienintelis tikras Dievas?

JONAS SKARBEKAS. Kunigaikšti! Nedera taip kalbėti tam, kurį Krokuvoje krikštino patsai primas, kaip ir tavo brolį. Perkūno ir kitų dievų visai nėra. Tai piktoji dvasia tavo sielą gundo.

SKIRGAILA. Kaip nėra? Argi tu niekuomet nesi girdėjęs rūstaus Perkūno balso? (Nusijuokęs). O kas girdėjo nors vieną garsą iš tavo nebylių dievų?

JONAS SKARBEKAS. Matau, kunigaikšti, kad tu vis dar esi stabmeldys ir tiki senus dievus. Vai, nusimins tavo dievobaimingo brolio širdis, kai sužinos, kad Dievo malonė tavęs dar nepasiekė. (Iškilmingai). Žinok, kunigaikšti, kad pikti velniai – tavo seni dievai. Dievas yra tik vienas. (Rodydamas ranka į dangų ir žemę, o paskui mostelėjęs rankom aplinkui). Jis sukūrė dangų ir žemę ir visa, kas yra danguje ir žemėje.