KELLERIS (šypsodamasis). Tu pasimelsk, dievobaimingasis broli ir kilnusis riteri. Teisingo malda juk daugel sveria pas Dievą. (Nusijuokęs). O aš tuo laiku pasimelsiu grakščiai kievietei: ji juk sargas mūsų paukštytės. Eik dabar, kilnusis broli: aš girdžiu jos žingsnius. (Nusišypsojęs). Nekliudyk man gerą darbą atlikti. (Paduoda Vartenbergui skraistę ir šalmą. Kai tasai išeina, grįžta į skobnis ir atsistoja; kuriam laikui praslinkus, įeina Oligė. Ji sustoja duryse ir, lyg svyruodama, ar žengti pirmyn ar ne, dairosi į vidų, laikydamasi dešiniąja durų rankelės). Aš čia, mano balandėle. Aš tavęs jau seniai laukiu. (Eina su ištiestom rankom).

OLIGĖ (puldama jam ant krūtinės). Mielasis mano! (Kelleris apkabina ją ir, prispaudęs prie krūtinės, bučiuoja). Aš negalėjau anksčiau. Aš bijojau, kad nepastebėtų kas. (Prisidėjusi pirštą prie lūpų, klausosi).

KELLERIS. Būk rami, mano mieloji, čia niekas neužeis. (Veda į lovą, kur sėdasi, ir sodina ją ant kelių). Tu ilgam atėjai? Kaip praeitą vakarą, visą naktį liksi... Tiesa?..

OLIGĖ. Negaliu, mielasis. Aš tik neilgam laikui. Bijau!.. Pastebės, apkalbės...

KELLERIS (glamonėdamas ją). Aš tavęs neatleisiu dabar. Kaip praeitą naktį liksi, gerai? (Žiūri jai į akis).

OLIGĖ (atstumdama jo ranką). Negniaužk taip krūtų: man skaudu. (Nušokus nuo kelių, sėdasi šalia; imdama ji už rankų). Negaliu nūnai, brangusis berneli! Aš tik valandėlei. Nekalbėk, tylėk!.. (Uždengia jam delnu burną). Ryt, ryt visą naktį aš tavo. Nūnai aš turiu kunigaikštytei tarnauti. Jos prieškambary nūnai turiu budėti. Tik ryt vakarą būsiu laisva.

KELLERIS (suėmęs jos abi rankas, savo delnuose gniauždamas, žiuri jai į akis). Tu mane rytoj įleisi kunigaikštytės kambarin. Gerai?.. (Glaudžia jos ranką į savo krūtinę).

OLIGĖ (nustebusi). Kunigaikštytės kambarin? Ko tau ten reikia?