KELLERIS. Aš turiu pamatyti kunigaikštytę. Man labai svarbu!.. (Bučiuoja ją). Mano balandėle!

OLIGĖ (atsitraukdama, bet palikdama savo rankas jo delnuose). Kam tau jos reikia? Tu nenumanai, kokis kiltų pavojus tau, jai ir man, kunigaikščiui sužinojus.

KELLERIS (paleidęs jos rankas). Tavo dalykas saugotis, o manim nesirūpink. Aš tam juk kalaviją nešioju, kad pavojaus nesibaidytau.

OLIGĖ. Tavo kalavijas negelbės nei tau, nei mums, berneli. Tu dar nepažįsti mūsų valdovo. (Uždengia delnais veidą). Vai, jei jis sužinotų! Gyvą žemėn lieptų pakasti...

KELLERIS. Turi pasistengti, kad jis nieko nesužinotų. (Paėmęs ją vėl už rankų ir nusilenkęs žiuri jai į akis). Užkerėk jį savo gražiom akutėm, ir jis nieko nepanorės žinoti pasaulyje, kaip dabar aš.

OLIGĖ (lyg nusigandusi). Jį? Temyli mane Dievas ir saugo nuo jo meilės. (Žegnojasi). Nelaiminga būtų toji mergelė, į kurią jis atkreiptų savo dėmesį. Geriau mirti, nekaip jam patikti. Vėlgi aš tave pamilau, tave vieną, berneli!..

KELLERIS. Užkerėk jį, kaip mane užkerėjai. (Apkabindamas ją už liemens). Tu saldi kaip nusidėjimas. Tik panorėk, ir jisai visa užmirš dėl tavęs, net savo dailiąją kunigaikštytę.

OLIGĖ (pažvelgus jam į akis). Nejaugi tu panorėtai? (Atsitraukdama nuo jo). Bjaurusis, tu manęs nebemyli! (Glausdamasi prie jo). Mieliausiasis mano, nužudyk mane, pasmauk, kai pasibaigs tavo meilė. Aš nenoriu priklausyti kitam.

KELLERIS (viena ranka apkabinęs ją, kita glostydamas plaukus). Nejaugi taip mane myli? (Oligė linktelėja galvą). Balandėle mano! (Glausdamas jos galvą prie savo krūtinės). Taip mane pamilai?!.