OLIGĖ (sudėjus rankas po veidu ir prisiglaudus į jo krūtinę). Kaip tavęs galėjau nepamilti! Tu augštos kilmės riteris, jaunas, gražus, narsus... Tu gražiausias visų mūsų jaunuolių. O kunigaikštis? Visuomet girtas, piktas ir niaurus kaip rudens naktis. Man vis atrodo, – todėl čia taip šalta, drėgna, ūkanota, kad visi čia toki niaurūs, toki nuobodūs. (Atsisėdusi tiesiog). Aš vos nenumiriau ir būtau visai numirusi, jei ne tavo meilė – taip man čia ilgu ir nuobodu! (Suimdama jo rankas savo delnuosna). Drauguži, paimk mane su savim, kai iš čia vyksi tėvų šalin!

KELLERIS. Tu užmiršai, pietų mergele, kad aš vienuolis, ir su moterim gyventi man uždrausta.

OLIGĖ (apkabinusi jį už kaklo ir prisiglaudusi). Aš būsiu tavo vergė. (Žiūrėdama jam į akis). Argi ne garbinga tarnauti kaip vergė tokiam narsiam riteriui kaip tu? (Atsitraukdama). Bet tu nebemyli manęs... Aš matau... (Užsidengia delnais akis ir nuleidžia galvą, lyg verkdama).

KELLERIS (tyliai į ją nusilenkęs). Argi dar neįsitikinai kaip karštai aš tave myliu ir mylėti moku? Pasilik šią naktį pas mane, ir tu pamatysi, ar aš nustojau tave mylėjęs.

OLIGĖ. Aš norėtau visuomet su tavim būti, bet žinai, kad negaliu.

KELLERIS (apkabinęs ją meiliai). Padaryk taip, kad aš galėtau rytoj pasimatyti su kunigaikštyte, ir mudu išvyksime iš čia ir nebesugrįšime. Aš nugabensiu tave protėvių pilin. Šventasis tėvas Romoje panaikins mano apžadus, ir tuomet tu būsi mano viešpatė, ne vergė. Padaryk tik, kad galėtau pasimatyti su kunigaikštyte.

OLIGĖ. Bijau aš, mielasis. (Atsitraukdama staiga). Ne, ne, negaliu!..

KELLERIS (tvirtai). Turi padaryti, kad aš to noriu. (Vėl, meiliai ją apkabinęs, glaudžia prie krūtinės). Juk tu myli mane? Ar ne tiesa?..