OLIGĖ. Todėl ir negaliu, kad myliu. Aš nenoriu, kad tu, mane apleidęs, kitą pamiltai. Kai iš čia išjosi, teatleidžia tau Dievas, jei duoto man žodžio netesėsi, bet dabar, šioje pily, turi vien tik manim gyventi, mane tik mylėti, man vienai priklausyti... (Užsidengusi veidą delnais). Arba aš gyva būti nebenoriu... (Verkia tyliai vaitodama).

KELLERIS (glostydamas plaukus, nuramindamas). Nusiramink, mieliausioji. Argi kunigaikštytė panorėtų mane pamilti? Nejaugi užmiršai, kiek mūsų nekenčia šio krašto žmonės?

OLIGĖ (per ašaras). Aš negaliu tikėti, kad atsirastų moteris, kuri galėtų tau pasipriešinti! Tavęs nepamilti negalima! (Šluostydama prijuoste ašaras). Matau, kad jau esu įkyrėjusi. Aš gi prasta mergelė, ne kunigaikščių kilmės... (Piktai, net kumštis sugniaužusi). Uch, kaip aš josios nekenčiu dabar!.. (Gniauždama rankas). Kam aš tau taip greitai pasidaviau, kodėl ilgiau nesipriešinau?.. Tu mane būtai iki šiol dar tebemylėjęs.

KELLERIS. Kodėl? Kaip dažnai moterys save klausia, kodėl, bet nei viena dar nesugebėjo į tai atsakyti; bent aš nesu girdėjęs. (Apkabinęs ją už liemens). Patikėk manimi, ne apie meilę aš su ja kalbėsiu. Aš tave myliu, ir kitos meilės mano sielai nebereikia. Man pavesta atlikti pas ją svarbus. Ordinui reikalas, nuo kurio priklauso net mano likimas. Negaliu gi aš ją viešai aplankyti!

OLIGĖ. Pasakyk, apie ką tu rytoj su ja turi kalbėti? Tuomet aš gal pasistengsiu.

KELLERIS. Su tavim galiu kalbėti tik apie meilę. Ordino reikalai – ne moterų dalykas.

OLIGĖ (atstumdama jo ranką nuo liemens). O kunigaikštytė? Ar ji ne moteriškė?

KELLERIS. Ji plataus krašto valdovė... (Įtikinamai, gniauždamas jos rankas savo delnuose, o paskui pridėjęs jas prie savo veido). Tikėk manim, aš neapleisiu tavęs, neatsižadėsiu tavo meilės dėl viso pasaulio kunigaikštyčių ar karalaičių... Bet nuo to, pamatysiu aš ją ar ne, priklauso mano ir tavo likimas. (Paleidęs jos rankas). Turi manęs klausyti, arba žūsi... Ne, ne tu, bet mudu, tu ir aš drauge žūsime.

OLIGĖ (susidėjusi rankas ant kelių). Kaip aš bijau! Tu nežinai, koks žiaurus kunigaikštis, kai jis supyksta. Sužinojęs nepasigailės nei manęs, nei tavęs. Dieve tu mano geriausiasis! Kam tu man davei šitą meilę? Aš tokia buvau rami, taip laisvai gyvenau... (Užsidėjusi rankas už galvos ir neigiamai kraipydama galvą). Ne, ne, aš negaliu, mieliausiasis mano. Ir nebereikalauk... Aš ir tavęs bijau... Netikiu...

KELLERIS (įsirėmęs ranka į šoną, žiūri į ją). Aš nežinojau, kad tu baili. Ar atmeni, ką tu sakei, kai aš pirmąkart tave pamačiau? Kad nieko nesibijanti, ir aš patikėjau. Ir pamilau todėl, kad patikėjau. (Imdamas ją už rankos augščiau alkūnės). Na, paklausyk, mieloji...

OLIGĖ (atitraukdama ranką). Ak, neliesk manęs! Man skaudu... Ne kunigaikščio aš bijau, jos bijau, tavęs bijau. (Uždėjus jam abi rankas ant pečių, meiliai). Mielasis, mano, neik pas ją! (Skaudžiai). Geriau nudėk mane, išliek iki paskutinio lašo mano kraują, tik neik pas ją!..

KELLERIS (ima jos dešinę, bučiuoja delnan ir maloniai glostydamas). Kvailute tu mano! Nejaugi tu nepasitiki manimi, mano žodžiais? Jei myli, turi pasitikėti.

OLIGĖ (atitraukdama ranką). Jei myliu?.. Myliu ir visdėlto nepasitikiu... Negaliu pasitikėti, nes myliu tave... (Skubiai pašokus iš vietos ir paėmus jo ranką). Gerai, aš padarysiu, kad tu ją pamatysi, bet ir aš ten būsiu.

KELLERIS (tvirtai). Aš turiu ją vieną matyti.

OLIGĖ (paleidus jo ranką, rūsčiai). Melagi! Dabar aš visa suprantu... Tau įkyrėjo mano meilė, ir tu naujo malonumo sau jieškai. (Tvirtai, atkakliai, mostikuodama rankom). Ne, tu jos niekuomet nepamatysi.

KELLERIS (atsistojęs, tvirtai). Turiu pamatyti!.. (Šiurkščiai, nutvėręs ją už rankos). Girdi, verge...

OLIGĖ (ištraukdama ranką). Ak, neliesk manęs! Leisk arba imsiu šaukti!.. (Ištrūkus, staiga išbėga iš kambario).

KELLERIS (kurį laiką stovi, susimąstęs). Sujaudino mane savo meile šita mergiotė... Vargšė, kaip ji pavydi... (Linguodamas galvą). O visdėlto ji padarys, kaip aš noriu.

II

Augštosios Vilniaus pilies moterų kambary. Visa, kaip penktame pirmosios dalies vaizde. Kunigaikštytė Ona Duonutė sėdi pas langą ir verpia. Oligė, liovusi verpti, atstato šalin verpstį, pasikelia ir prieina kunigaikštytę. Sugniaužtom rankom, pilnu užuojautos balsu, kalba.

OLIGĖ. Mieloji mano kunigaikštyte! Tu vis liūdi ir liūdi... Kai aš matau, kaip tu vargsti, man skauda širdį, ir verkti aš noriu. Tai nieko, kai diena drėgna ir ūkanota; bet nūnai taip giedra, tokis tylus ir ramus vakaras, ir taip džiaugiasi širdis, ir aš taip trokštu, taip trokštu, kad ir tu būtai laiminga, ir kad visiems būtų gera. (Ištiesus rankas, su ilgesiu). Vai, kad aš žinotau, kaip galima būtų tai pasiekti?!.

ONA DUONUTĖ. Tu man negali pagelbėti (pažvelgus į ją), ir nereikia. Tie, kurie gali, nepanorėjo... (Nusišypsojusi). Nepaisyk mano liūdesio, mergele, kol esi jauna ir laiminga, neturi nei rūpesčių, nei vargo žinai.