OLIGĖ (nerimaudama). Ne, ne! Aš nieko nežinau... Bet manau, kad jį pamatysi, turėsi pamatyti... (Maldaujamai, sudėjus rankas). Brangioji mano kunigaikštyte, nepyk, kad aš nesąmones kalbu... Aš šiandien tiek daug... Aš gal ir kvailysčių dar pridarysiu... (Atsiklaupusi puola jai bučiuoti rankas).

ONA DUONUTĖ (atidžiai žiūrėdama į Oligę). Aš tavęs nūnai visai nesuprantu. Kas tau atsitiko? (Padėjus ranką jai ant galvos, į ją nusilenkusi). Tu jį pamilai? Tiesa?.. (Oligė slepia savo veidą ant kelių. Glostydama galvą). Vargšė mergelė!.. Kaip tu galėjai vokietį pamilti?!.

OLIGĖ. Neklausk, valdove!.. Aš pati nežinau... (Pakėlusi ašarotas akis). Ak, kokia aš nelaiminga!..

ONA DUONUTĖ. Tikrai nelaiminga. Bijau -Dievas nubaus tave, kad piktą vokietį pamilai...

OLIGĖ. Ar aš kalta, kad mano širdis... (Staiga atsikelia ir, rankom veidą uždengusi). Aš eisiu... Aš eisiu... Aš negaliu...

ONA DUONUTĖ. Dievo pasibijok!.. Pamilti svetimos šalies žmogų!.. Dargi vokietį!..

OLIGĖ. Dabar man vistiek... Žinau, kad esu jau žuvusi... (Išbėga iš kambario).

ONA DUONUTĖ. Vargšė mergelė!.. (Atsilošusi į sieną, sudėjus rankas ant kelių, primerkusi akis, lyg svajodama, sėdi nejudėdama kurį laiką. Duryse pasirodo Kelleris. Stovi, kalaviju pasirėmęs, kol kunigaikštytė jį pastebi. Kellerį pamačiusi atsistoja). Kas esi? Kaip čion patekai?

KELLERIS (tvirtu balsu). Aš tavo draugas, o kaip čion patekau, nesvarbu. Aš čia stoviu, kad tau laisvę sugrąžintau.

ONA DUONUTĖ. Iš kur žinai, kad aš laisvės reikalauju?

KELLERIS. Širdis, kuri myli, šviesos ir saulės trokšta, o jų čia nėra. Širdis, kuri myli, veržiasi, kur laisvė, kur erdvė, – į laisvę ji veržiasi.

ONA DUONUTĖ. Aš nesuprantu, ką tu kalbi. Kas tau davė tiesos įsiveržti šian kambarin ir taip man kalbėti?