BUTRIMAS (išeidamas į vidurį). Manau, kad podraug reikėtų pašaukti ir ištirti lenkai, ypač jų popas, kuris seniau už kitus yra čion atvykęs. Jis dažnai lanko kunigaikštytę ir visa turi žinoti. Daugaila turi tiesą, įtardamas jį.

DAUGAILA. Gudrus begėdis tasai popas! Jis kaip lapė moka sumesti savo pėdas. (Kareiviams, kurie prie durų stovi). Atveskit ir lenkus čionai.

STARDAS (iš kampo). Ir ką jūs sumanėt? Ar esate užmiršę, kad jie mūsų svečiai ir svetimų tautų pasiuntiniai? Didžiausia ištiktų gėda jus ir visą šalį, jei nors vienas plaukas nukristų jiems nuo galvos per jūsų kaltę. (Išeidamas vidurin). Dievai skaudžiai baudžia tuos, kurie, niekindami svečius, nusideda viešnagystei!

SKIRGAILA. Žinokis, vaidila, su savo dainomis ir į mūsų darbus nesikišk. (Eidamas į skobnis). Nekalbėk man apie dievus: jie neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti.

STARDAS (iškilmingai, rankas pakėlęs augštyn). Valdove, dievai dar galingi!

SKIRGAILA (atsisėsdamas). Kodėlgi vokiečių dar nėra? Ar jie nori mano kantrybę bandyti?!. (Kaikurie palydų skuba per duris, kad pagreitintų vokiečių atvykimą. Skirgaila, pasirėmęs ranka, ramiai sėdi. Tuoj atvyksta Vartenbergas ir Kelleris. Abu galvos linktelėjimu sveikina valdovą; Vartenbergas žemai nusilenkia, Kelleris vos linktelėja galvą). Pasakykite man, vokiečiai, kokiu reikalu esate čion atvykę? (Nekantriai barbina pirštais į skobnis). Aš laukiu atsakymo...