VARTENBERGAS. Ordino garbe siekiu, kad nei aš, nei grosmeisteris, nei Ordinas nesame kalti dėl lengvabūdžio jaunuolio pasielgimo. Skaudi nusikaltusiam bausmė, įžeidžiusiam viešnagystės pareigą, patenkins tavo rūstybę. Bet patsai tu jo neliesk, šviesiausiasis kunigaikšti, jei nori, kad Ordinas būtų tavo draugas, ir taika tarp mūsų gyventų. Mes užmiršim liūdną nesusipratimą, kurio priežastimi buvo neprotingas jaunuolio sumanymas. Bet Ordino riterius baudžia tik patsai Ordinas!

SKIRGAILA (iš paniūrų į jį pažvelgęs). Tau sakau, vokieti: eik, ir tu eik šalin! Pasakei man, ką turėjai pasakyti. Eik dabar ir iš mano pilies jok. (Stardui). Tu, vaidila, prižiūrėk, kad jis tuojau išjotų, kol jam dar niekas pikta nėra padaręs. Girdi?

STARDAS. Girdžiu, valdove. (Vartenbergas, nusilenkęs kunigaikščiui, išeina, Stardo lydimas).

BUTRIMAS (skubiai įeidamas). Valdove, vokietis pabėgo, ir prie vartų jo nesulaikė, kadangi jis tavo žirgu jojo.

SKIRGAILA (nustebęs). Mano žirgu? (Griebęs Butrimą už krūtų). Kas jam drįso mano žirgą duoti?

BUTRIMAS. Mes čia įėjome, nusėdę nuo žirgų, kuriuos prieangy palikom. Vokietis suskubo tavo žirgan sėsti pirmiau, negu jam galėjo sukliudyti, ir paspruko. Vartų sargyba pažino tavo žirgą ir manė, kad tai tu joji.

SKIRGAILA (nusigręždamas į Daugailą). Dievai gelbsti narsiam vyrui. Aš džiaugiuos, kad jisai paspruko. Jis narsus kareivis ir drąsus vyras.

BUTRIMAS. Narsus žmogus, nėra ko kalbėti. Nepanašus į tą kitą vokietį, kuris labiau atrodo lapė, negu narsus vyras.

DAUGAILA (ramiai, sumojęs ranka). Vistiek toli nenujos: jis nežino mūsų giriose kelių. Pasiųsim vyčius ir sulaikysim jį.

SKIRGAILA (Daugailai). Ištirk, kas kaltas, kad žirgo netekau, ir nubausk. (Daugaila stabtelėja, lyg nori kažką pasakyti, bet paskui mostelėja ranka ir išeina).