VARTENBERGAS. Ordino garbe siekiu, kad nei aš, nei grosmeisteris, nei Ordinas nesame kalti dėl lengvabūdžio jaunuolio pasielgimo. Skaudi nusikaltusiam bausmė, įžeidžiusiam viešnagystės pareigą, patenkins tavo rūstybę. Bet patsai tu jo neliesk, šviesiausiasis kunigaikšti, jei nori, kad Ordinas būtų tavo draugas, ir taika tarp mūsų gyventų. Mes užmiršim liūdną nesusipratimą, kurio priežastimi buvo neprotingas jaunuolio sumanymas. Bet Ordino riterius baudžia tik patsai Ordinas!

SKIRGAILA (iš paniūrų į jį pažvelgęs). Tau sakau, vokieti: eik, ir tu eik šalin! Pasakei man, ką turėjai pasakyti. Eik dabar ir iš mano pilies jok. (Stardui). Tu, vaidila, prižiūrėk, kad jis tuojau išjotų, kol jam dar niekas pikta nėra padaręs. Girdi?

STARDAS. Girdžiu, valdove. (Vartenbergas, nusilenkęs kunigaikščiui, išeina, Stardo lydimas).

BUTRIMAS (skubiai įeidamas). Valdove, vokietis pabėgo, ir prie vartų jo nesulaikė, kadangi jis tavo žirgu jojo.

SKIRGAILA (nustebęs). Mano žirgu? (Griebęs Butrimą už krūtų). Kas jam drįso mano žirgą duoti?

BUTRIMAS. Mes čia įėjome, nusėdę nuo žirgų, kuriuos prieangy palikom. Vokietis suskubo tavo žirgan sėsti pirmiau, negu jam galėjo sukliudyti, ir paspruko. Vartų sargyba pažino tavo žirgą ir manė, kad tai tu joji.

SKIRGAILA (nusigręždamas į Daugailą). Dievai gelbsti narsiam vyrui. Aš džiaugiuos, kad jisai paspruko. Jis narsus kareivis ir drąsus vyras.

BUTRIMAS. Narsus žmogus, nėra ko kalbėti. Nepanašus į tą kitą vokietį, kuris labiau atrodo lapė, negu narsus vyras.

DAUGAILA (ramiai, sumojęs ranka). Vistiek toli nenujos: jis nežino mūsų giriose kelių. Pasiųsim vyčius ir sulaikysim jį.

SKIRGAILA (Daugailai). Ištirk, kas kaltas, kad žirgo netekau, ir nubausk. (Daugaila stabtelėja, lyg nori kažką pasakyti, bet paskui mostelėja ranka ir išeina).

STARDAS (grįžęs). Valdove, vokietis jau išvyko. Išjodamas grasino tau Ordino kerštu už jo pasiuntinių įžeidimą.

SKIRGAILA. Narsiam kareiviui nedera domėtis bailaus vyro grasinimais, ir tau neverta kartoti jo žodžių. (Butrimui). Pasiųsk greičiau vyčius, ir be vokiečio kad man nedrįstų grįžti.

BUTRIMAS. Pasistengsiu sugauti ir manau, kad neilgai užtruksime. (Išeina, su juo keli palydai).

SKIRGAILA (Stardui). Jam pasiseks pasprukti, ir vyčiai jo nesuras, Starde: dievai remia narsų kareivį. Nors vokietis negerbia jų, bet jis atviras vyras, ir jo širdis baimės nežino.

STARDAS. Jei vyčiai nesuseks, badu žus girioje ar žvėrių sudraskytas. (Įeina kunigaikštytė, kelių mergaičių lydima).

SKIRGAILA (nusigręžęs į skobnis, stovėdamas šonu į kunigaikštytę ir pažvelgęs į ją iš paniūrų). Tu norėjai su vokiečiu bėgti iš mano pilies? (Stardui). Starde, ar esi girdėjęs, kad senovėj būtų lietuvaitė pasiryžusi bėgti iš savo tėvų krašto su vokiečiu? Ar esti tokių dainų, kur apie tai būtų pasakyta?

STARDAS. Esti, valdove. Ir senovėje tai atsitikdavo. Meilė ir priešų širdis moka sujungti.

ONA DUONUTĖ (tyliai). Ne su vokiečiu maniau bėgti, bet išsigelbėti iš tavo prievartos. (Balsiau, išdidžiai pakėlus galvą). Kokią turi teisę įžeidinėti mane tu, kuris jėga paėmei ir kaip vergę mane laikai?

SKIRGAILA. Aš norėjau tave savo žmona imti, bet esi tikrai verta, kad verge tave paliktau.

ONA DUONUTĖ. Kas tau pasakė, kad aš nepanorėsiu būti paskutinio smirdo vergė negu tavo žmona?

SKIRGAILA (taip pat). Gerai, gerai!.. Mes dar pamatysim. (Atsigręžęs į duris). Kodėl nėra dar lenkų? Greičiau atveskite čion lenkų popą.

DAUGAILA (įeidamas). Jis jau čia valdove.

JONAS SKARBEKAS (išeidamas priešakin). Aš čia, šviesusis kunigaikšti. Man buvo lemta savo akimi pamatyti nelaimingi įvykiai, kurie suteiks tavo broliui didelio nusiminimo, o mūsų bendriesiems priešams galingo įrankio šmeižti tave pasaulio akyse.

SKIRGAILA. Kas tau rūpi mano priešai ar draugai! (Prisiartindamas į kunigaikštytę). Greičiau daryk, pope, kas reikia, pagal tavo tikybą, kad ji (rodydamas į kunigaikštytę) mano žmona būtų.

JONAS SKARBEKAS (sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Sutuoktuvių šventa paslaptis – didi paslaptis: ji visam amžiui sujungia dvi sielas; todėl ją galima atlikti tik su malda ir meilės, bet ne pykčio kupina širdim.

SKIRGAILA (rūsčiai). Ne tavo reikalas, kvailas pope, domėtis, kas mano širdy. Jei reikia melstis, melskis, tik greičiau.

JONAS SKARBEKAS (taip pat). Viešpats mūsų Dievas leidžia sutuoktuves atlikti tik tuomet, kai ir antroji pusė pareiškia tam savo sutikimą. Toji Dievo malonė turi būti visų laimei, bet ne vargui. Teišgirsiu iš kunigaikštytės lūpų, kad ir ji to nori.

ONA DUONUTĖ. Aš prievartos verčiama, kaip tu, šventasis vyre, ir nėra tam mano sutikimo.

SKIRGAILA. Šiandien judu vėl norite mano kantrybę bandyti. (Šiurkščiai nutvėręs kunigaikštytę už rankos). Daryk, ką liepiu, pope! Čia nėra kitos valios, jei aš savo pasakiau. Girdi?!

ONA DUONUTĖ (norėdama pasiliuosuoti). Leisk ranką! Aš valdovo duktė, ne vergė.

JONAS SKARBEKAS (pakėlęs į dangų akis ir sudėjęs maldingai rankas). Aš Viešpaties Dievo ir mano karaliaus tarnas. Aš negaliu atlikti, ką draudžia Dievas, ir kas gali būti garbingam mano karaliui nemalonu.