SKIRGAILA (suspaudęs stipriai ranką, jog kunigaikštytė net surinka; kareiviui). Įremk jietį į jo sprandą ir nudurk, jei drįs dar nors vieną prieštaravimo žodį tarti. (Kareivis daro kaip jam įsakyta). Na, pope, greičiau daryk, ką turi daryti: valdovas laukia.

JONAS SKARBEKAS (atsigręžęs į kareivį). Durk krūtinėn! Aš mirties nebijau. Bijau Dievui nusidėti ir šventąją bažnyčią užgauti.

SKIRGAILA. Drąsus esi vyras, ir tokie man patinka. Gaila, bet valdovo žodis nesikeičia. (Kareiviui). Nudurk jį, pašaukite popą Joną.

ONA DUONUTĖ (nutvėrusi kareivį už jieties). Šventasis vyre, tik veltui žūsi priešindamasis, ir tuo manęs iš prievartos neišgelbėsi.

JONAS SKARBEKAS. Gerai, aš sutuoksiu, jei tu sutinki, bet Dievas temato, kad verčiamas darau. (Įeina Henrikas Mazovietis, Jonas iš Bychovo ir Zindramas iš Maškovicų).

HENRIKAS MAZOVIETIS. Draudžiu tau! Dargi yra Dievas danguje, dargi yra karalius Krokuvoje, dargi aš čia, kad juodu nuo prievartos apgintau!

SKIRGAILA. Kitas dar atsirado! (Kitam kareiviui). Tu ten įremk jietį ir jam į sprandą ir nudurk, jei tik mėgins man kliudyti. (Kitas kareivis įremia jietį į sprandą Henrikui).

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (ištraukęs kalaviją smogia jietį). Šalin jietį, verge! (Jonas iš Bychovo irgi traukia kalaviją).

JONAS iš BYCHOVO. Kur mes esame? Kokioj šaly? Vyskupą ir karaliaus pasiuntinį!

SKIRGAILA (sugriebęs vėl kunigaikštytės ranką). Makštysna kalavijus! Makštysna kalavijus, lenkai! Ar mano rūsiuose supūti panorote! O, niekšai! Mano namuose man grasinti!

HENRIKAS MAZOVIETIS. Tau brangiai kainuos, valdove, šis pasielgimas. Voluinės ir Podolės žemių, kurios jau mūsų rankose, neužteks dabar atlyginti padarytoms Lenkijos garbei skriaudoms.

SKIRGAILA. O, žinau, kad jūs jau sumanėt užgrobti Voluinę ir Podolę... Bet blogai apskaičiavote, lenkai: jūsų karalius ir karalienė sėdi pas mane po raktu Gardino pily ir sėdės, kaip jūs čia sėdėsite, kol išsikraustys paskutinis jūsų kareivis iš Podolės ir Voluinės pilių. (Kreipdamasis į Joną Skarbeką). Na, pope! Daryk, kas tau reikia daryti. (Jonas Skarbekas persižegnoja ir žegnoja kunigaikščių porą. Rankos mostelėjimu Skirgaila įsako kareiviams nuleisti jietis. Lenkų riteriai, vienas į antrą pasižvelgdami, įmauna kalavijus makštysna ir stovi, piktai žvairuodami).

Palūžusios sielos

I

Šventaragio klony, ties pilies kalnu. Kareiviai neša sunkiai sužeistą Stardą.

STARDAS. Paguldykit mane čia. Mirdamas aš noriu girdėti šventų ąžuolų šlamesį... Aš noriu saulę matyti, kol dar galiu... (Kareiviai atsargiai stato neštuvus ant žemės).

BUTRIMAS (ties juo sustojęs). Nekalbėk niekų, tu dar nemirsi. Tavo žaizdos nepavojingos; mes perrišim jas ir tave išgydysim. (Kareiviams). Neškite jį tiesiog pilin. (Kareiviai ima neštuvus).

STARDAS. Nelieskit manęs! Aš čia noriu mirti. Dievaitė Praurima jau pranešė dausos šalin, kad aš vykstu, ir ten manęs laukia.

BUTRIMAS. Nekalbėk nieky. Tavo dainos kaip tik dabar mums reikalingos. Jei nori čia atsigauti, mes tuoj sustabdysim kraują ir perrišime tavo žaizdas. (Vienam kareivių). Atnešk greičiau iš upės vandens. (Kareivis skubiai bėga į upę).

STARDAS. Palikit mane vieną ir leiskite ramiai mirti. Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjote. Į mano silpną balsą jis neatsiliepė. (Butrimas nusilenkia, kad pamatytų žaizdas, paskiau atsiklaupia ir nori nuimti šalmą). Neliesk manęs... Aš į dievus noriu... Protėvių šalin...

KAREIVIS (skubiai pribėgdamas, uždusęs). Jūsų malonybe, kunigaikštis reikalauja! Jis pily ir liepia skubėti.

BUTRIMAS (atsikėlęs, šluostydamas rankas į skvernus). Perriškit jam žaizdas ir, kai atsigaus, neškite pilin. (Skubiai nueina drauge su kareiviu).

STARDAS. Eikite sau visi... Man jūsų nereikia... Aš vykstu pas dievus...

JONAS SKARBEKAS (priėjo, išgirdęs Stardo žodžius). Aš noriu, kad tu nueitai pas tikrąjį Dievą.