I

Šventaragio klony, ties pilies kalnu. Kareiviai neša sunkiai sužeistą Stardą.

STARDAS. Paguldykit mane čia. Mirdamas aš noriu girdėti šventų ąžuolų šlamesį... Aš noriu saulę matyti, kol dar galiu... (Kareiviai atsargiai stato neštuvus ant žemės).

BUTRIMAS (ties juo sustojęs). Nekalbėk niekų, tu dar nemirsi. Tavo žaizdos nepavojingos; mes perrišim jas ir tave išgydysim. (Kareiviams). Neškite jį tiesiog pilin. (Kareiviai ima neštuvus).

STARDAS. Nelieskit manęs! Aš čia noriu mirti. Dievaitė Praurima jau pranešė dausos šalin, kad aš vykstu, ir ten manęs laukia.

BUTRIMAS. Nekalbėk nieky. Tavo dainos kaip tik dabar mums reikalingos. Jei nori čia atsigauti, mes tuoj sustabdysim kraują ir perrišime tavo žaizdas. (Vienam kareivių). Atnešk greičiau iš upės vandens. (Kareivis skubiai bėga į upę).

STARDAS. Palikit mane vieną ir leiskite ramiai mirti. Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjote. Į mano silpną balsą jis neatsiliepė. (Butrimas nusilenkia, kad pamatytų žaizdas, paskiau atsiklaupia ir nori nuimti šalmą). Neliesk manęs... Aš į dievus noriu... Protėvių šalin...

KAREIVIS (skubiai pribėgdamas, uždusęs). Jūsų malonybe, kunigaikštis reikalauja! Jis pily ir liepia skubėti.

BUTRIMAS (atsikėlęs, šluostydamas rankas į skvernus). Perriškit jam žaizdas ir, kai atsigaus, neškite pilin. (Skubiai nueina drauge su kareiviu).

STARDAS. Eikite sau visi... Man jūsų nereikia... Aš vykstu pas dievus...

JONAS SKARBEKAS (priėjo, išgirdęs Stardo žodžius). Aš noriu, kad tu nueitai pas tikrąjį Dievą.