STARDAS (žiūri į jį, lyg nesuprasdamas. Paskui neapykanta suraukia jam veidą). Tai tu, lenkų pope! Ko atėjai čion? Ar kad sudrumstai mano paskutinę valandą? Aš nekenčiu tavęs... Eik šalin, apgavike, gundąs žmones melu... (Nukreipia veidą šalin).
JONAS SKARBEKAS (atsiklaupdamas šalia jo). Lūpų mano dar nėra palietęs melas. Aš noriu meilės patarnavimu tau atsilyginti už neapykantą. Taip liepė gerasis mano Kristus. Jis tau visa atleis, jei tik tu pamilsi jo veidą.
STARDAS (atsikreipęs į jį veidu). Apie kokį atleidimą kalbi man, lenkė? Aš niekam pikto nedariau. Jei tavo dievas geras, kodėl nepaliepė jums palikti ramybėje mūsų šalį?.. Ne... Būkit prakeikti tu ir piktas tavo dievas! Duok man ramiai numirti. Už dievus noriu mirti... Senus dievus... Vykstu protėvių šalin, pas dievus, kuriuos išginėte iš šito krašto. (Pasivertęs augštininkas, nusitvėręs rankom už krutinės). Trošku man... Oi, trošku... Trošku... (Miršta).
JONAS SKARBEKAS (skubiai ima vandenį, kurį atnešė šalme kareivis, ir, klūpodamas šalia mirštančio Stardo, pila jam ant galvos – krikštija). O aš visdėlto krikštiju tave, Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, ir tepasigaili mūsų Viešpats Dievas Jėzus Kristus baisaus teismo dienoje ir atleidžia man nuodėmę, kurią aš pasiimu, kad tik išgelbėtau ir amžinam gyvenimui gražintau tave, paklydusi, bet kilnioji siela! (Žegnoja jį, paskui, pridengęs jam akis ir sudėjęs rankas ant krutinės, atsikelia ir, atiduodamas kareiviui jo šalmą). Kas jūsų krikščionis, melskitės už jo vėlę: jis mirė kaipo krikščionis... Ir būkite liudytojai, kad aš jį pakrikštijau... (Du kareiviai nusiima šalmus ir žegnojasi).
SKIRGAILA (skubiai prieidamas drauge su Butrimu ir dar keliais palydais). Nelaimingasis Stardas! Kur jis? (Kareiviams) Ko čia stovite? Neškite jį pilin! (Sustoja ties lavonu).
JONAS SKARBEKAS (iškilmingai). Kunigaikšti, jis mirė, ir mirė kaip krikščionis!
SKIRGAILA (nustebęs žvilgtelį į jį). Jis mirė krikščioniu?.. Tu meluoji, pope!
JONAS SKARBEKAS (rodydamas kairiąja ranka lavoną). Žiūrėk, valdove, dar nenudžiūvo ant jo veido vanduo, kuriuo aš jį pakrikštijau Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. (Sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Didi Dievo malonės galybė, kunigaikšti!
SKIRGAILA (pažvelgęs į čia esančius kareivius, abejojamai). Ir tai tiesa?..
VIENAS KAREIVIŲ. Jis pakrikštijo velionį.
SKIRGAILA (kiek patylėjęs, lyg susimąstęs; tuo laiku Skarbekas, pakėlęs akis augštyn ir sudėjęs dievobaimingai rankas, meldžiasi). Galingas gi tavo Dievas, pope, kad pajėgė palenkti net jį... (Rodo į Stardo lavoną; nusigręždamas, kareiviams). Užkaskite jį čia žemėn.
JONAS SKARBEKAS. Kunigaikšti, jis buvo tavo draugas. Jis reikia laidoti iškilmingai, kaipo tavo draugas, su egzekvijomis ir visomis maldomis, kurios atliekamos, dievobaimingus krikščionis laidojant. Temato visi, kurie jį pažino, Dievo malonės jėgą! (Kunigaikštis tyli; arčiau prie jo prieidamas). Ar gal tu nori jį paniekinti už tai, ką tu patsai ir tavo visi broliai esate padarę – kad yra atsižadėjęs senų klaidų?..
SKIRGAILA. Daryk su juo, ką išmanai... (Priėjęs lavoną). Et, Starde, Starde! Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kaikuriuos dar gerbiau... (Sumojęs ranka). Na, visa pasmaugei tu mano sieloje dabar... (Palytėjęs lavoną koja). Tu niekšas buvai, kaip ir visi kiti, ar gal aš vienas klystu...
II
Augštojoje Vilniaus pily. Viename kambarių prie krosnies sėdi Skirgaila, pečiais į duris. Šalia stovi skobnys; ant jų vyno ąsotis ir taurė. Kambarys skęsta tamsoje.
TARNAS (įėjęs, bailiai, stovėdamas už Skirgailos pečių). Šviesiausiasis kunigaikšti...
SKIRGAILA (iš lėto pildamas taurę). Eik šalin. (Tarnas išeina; kunigaikštis, kiek atgėręs, stato taurę ant skobnių. Tarnas grįžta).
TARNAS. Šviesiausiasis kunigaikšti, karavadas Daugaila sakosi būtinai turįs tuojau tave matyti.
SKIRGAILA (nesijudindamas). Eik lauk, sakau tau. (Tingiai tiesia ranką ir, paėmęs taurę, atgeria ir stato atgal ant skobnių).
TARNAS. Sako, kad labai svarbiu reikalu.
SKIRGAILA (atsisėsdamas kėdėj patogiau ir atstatęs kojas arčiau ugnies). Pasakyk, kad jam dabar svarbiausia toliau nuo manęs būti ir neperdaug man reikšti ištikimybę.
DAUGAILA (įeidamas, duryse). Atleisk, kunigaikšti, turiu neatidėtiną reikalą.
SKIRGAILA (nesijudindamas). Tik mirti neatidėtinas žmogui reikalas, nes atidėti tolimesniam laikui negali, kad ir labai norėtų. (Pakreipęs į ji galvą). Nūnai aš ketinu vienui vienas gerti, nes visi man įkiro. Bet, kad atėjai – sėsk, imk taurę ir gerk. (Tarnui). Duok karavadui kėdę ir taurę. (Tarnas skubiai stato kėdę arčiau skobnių ir taurę. Daugaila žnekteli kėdėn. Tarnas pila iš ąsočio jam vyno).
DAUGAILA (ranka atstumdamas taurę šalin; stumia kėdę kiton vieton, taip, kad atsisėstų priešais kunigaikščio. Atsirėmęs į skobnis). Valdove, ne tam atėjau aš, kad su tavim vyną gertau. Rūpindamasis tavo nauda, aš čion atėjau.
SKIRGAILA (ironiškai nusišypsojęs). Tavo naudos atsižvelgdamas, patariu nesirūpinti perdaug mano reikalais: tai bus įskaityta tau savo metu kaipo geras darbas. (Tarnui). Išeik. (Tarnas išeina). Sakyk, kokį svarbų reikalą turi?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ar Stardas mirė krikščionimi? Kaip žinia apie krikštą paveikia Skirgailą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniais žodžiais Stardas prakeikia Skarbeką ir jo dievą ir sako norįs mirti „Už dievus“. Remarka „(Miršta)“ eina prieš krikštą: Skarbekas pila vandenį jau mirusiam ir pats prašo Dievo atleisti šią nuodėmę. Skirgailai jis tvirtina, kad Stardas „mirė kaip krikščionis“, ir kareivis tai paliudija. Skirgaila patiki ir palūžta: „Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis“, o dabar Stardas „visa pasmaugei“ jo sieloje. Nuo tada valdovas nebetiki niekuo.
Rašiniui: TikėjimasVienatvė
2. Ką Daugaila sako apie bajorų ištikimybę ir kodėl jo žodžiai svarbūs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Įžeistas Skirgailos įtarinėjimų, Daugaila primena, kad bajorai valdovuose mato „savo vadus, gimtojo krašto gynėjus“, o šie nori juos paversti „savo audringų aistrų įrankiu“. Jis net pasako, kad tuos pačius žodžius gal pasakys ir Kęstučio sūnui, jei Skirgaila elgtųsi su kraštu kaip jo broliai. Daugaila ragina valdovą būti panašų į Perkūną ir neniekinti žmonių, nes jie „ne pikti, kaip tu manai, bet nelaimingi“. Jo ištikimybė priklauso kraštui, bet išeidamas jis pabučiuoja kunigaikštį į kaktą: senis vis dar jį myli.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.