DAUGAILA. Taip, jie žmonės, kaip tu ir aš. Senas esu, valdove, ir jau pažinau, kas yra žmogus ir jo karti buitis.
SKIRGAILA (atstumia koja kėdę, vaikšto po menę, nuleidęs galvą ir rankas susidėjęs užpakalin). Visur niekšybė, visur tik smarvė. Sliekai esame, šliužai, rupūžės!.. Nesuprantu tik vieno, Daugaila, kodėl Perkūnas netrenkia šio pasaulio, jei išgali, dulkėmis nepaverčia, kaip jis seniai jau yra nusipelnęs?
DAUGAILA (atsikeldamas). Jis protingesnis už mus, kunigaikšti, ir geresnis. (Stovėdamas). Jis kaipo stiprus vyras tik kovoje baisus, bet širdis jo skaidri ir šviesi. Būk ir tu į jį, kunigaikšti, panašus ir neniekink veltui žmonių: jie ne pikti, kaip tu manai, bet nelaimingi ir negudrūs varguose.
SKIRGAILA (vaikščiodamas po menę). Taip, taip, aš vienas tik piktas, aš tik žiaurus, nedoras, girtuoklis, o visi žmonės geri... Visi, išskyrus mane. Na, ką gi, gyvenkite ir džiaukitės, o aš... (Sustojęs ties Daugaila). Perduok, Daugaila, laišką, kam jis skirtas... Kunigaikštienei įduok... (Nusigręžęs, eidamas nuo jo). Kai jis pateks į jos rankas, tu man praneši.
DAUGAILA (atsikeldamas). Ar tik nesumanei, kunigaikšti, mus apleisti?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Daugaila sako apie bajorų ištikimybę ir kodėl jo žodžiai svarbūs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Įžeistas Skirgailos įtarinėjimų, Daugaila primena, kad bajorai valdovuose mato „savo vadus, gimtojo krašto gynėjus“, o šie nori juos paversti „savo audringų aistrų įrankiu“. Jis net pasako, kad tuos pačius žodžius gal pasakys ir Kęstučio sūnui, jei Skirgaila elgtųsi su kraštu kaip jo broliai. Daugaila ragina valdovą būti panašų į Perkūną ir neniekinti žmonių, nes jie „ne pikti, kaip tu manai, bet nelaimingi“. Jo ištikimybė priklauso kraštui, bet išeidamas jis pabučiuoja kunigaikštį į kaktą: senis vis dar jį myli.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.