Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis:
Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,
O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,
Čia žemėj lankosi retai.
II
Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė.
Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų,
Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo
Neliko nė ženklų.
Nors kartais manyje suspindi saulės langas
Ir plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn,–
Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis
Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.
Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust,
Aš skausmo išplėstom akim matau,
Kaip traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis į vakaro šalis,
Ir silpsta jo kadais linksmai skambėję žingsniai,
Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės:
Jis niekad niekad šičia nebegrįš.
Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos,
Matau, kaip slenka jis per lygumas plačias,
Kaip motinos mirties šaltom kaulėtom rankom
Apglėbia mano darbo ir kančios dienas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką senolė reiškia kalbančiajam trečiojoje ir ketvirtojoje vizijose?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Trečiojoje vizijoje seniai mirusi senolė pasirodo jaunosios rūbais, išeina iš seno sodo ir drąsiu mostu palaimina laukus. Ketvirtojoje ji guodžia išsigandusį vaiką ir pažada ginti jį nuo paukščio, kurio šešėlis uždengė saulės langą. Kai senolė miršta, širdyje nelieka „skaistaus anų dienų tikėjimo“ ženklų, paukštis grįžta, o vidudienis nueina ir nebegrįš. Senolė reiškia vaikystės saugumą ir tikėjimą. Šeštojoje vizijoje kalbantysis vėl kalbasi būtent su ja.
Rašiniui: MirtisTikėjimasGimtinė
2. Kuo senolė ketvirtojoje vizijoje nuramina išsigandusį vaiką?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.