I
Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose,
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesėsi,
Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.
Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, padrikusias laukų platybėse,
Regėjau jų nenykstančių darbų dienas ir neramias jų poilsio naktis.
Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų tartum rami dvasia
Pleveno didelės pjūties rimtis.
Paskui regėjau sunkų triūsą. Iš reto plakė šiurkščios darbininkų širdys,
Bronziniai jų veidai ir šaltos akys spinduliavo laisvės ir jėgos grožiu.
Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir suskirdę,
Jų sielos – aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.
Galvojau apie juos, parimęs pakelės žolėj, akis į mėlynas erdves įsmeigęs.
Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,
Kurios, atėję žemėn, augs, subręs, ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus,
Mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias.
Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,
Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,
Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.
II
Bet kartą baigės vasara. Laukai aptilo. Paskutiniai ežerų ir pelkių paukščiai
Pasuko į pietų šalis šiltas.
Ir ašen palikau namus, sodybą ir pilkąsias aukštumas
Ir atėjau miestan. O su manim atėjęs vakaras ilgais šešėliais klojo parkus ir gatves.
Praeinant dideli lašai nuo mūro sienų purvinų ant veido tiško
Žmonėms, kurie skubėjo pro mane, keistų vilčių ir nerimo pilni.
Iš požemių iškilę darbininkai buvo niūrūs ir išblyškę:
Jie nešės nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdy.
Per daugel metų jie įprato saulėn nepažvelgt, nepažiūrėti,
Sukniubę po dienos našta.
Jų taip, užgesdama iš lėto,
Išblėso džiaugsmo ir tikėjimo šviesa.
Per daugel metų įpratau ir aš iš jų nebesiskirt, savęs nebepažinti,
Lyg dulkė gatvių sūkury aš pritapau prie nešančios srovės.
Ir kai naktim pakeldavo iš miego sunkios ir nelygios mintys,
Aš neberasdavau naujos vilties.
Už tai pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją,
Kurs apipurkščia šaltu lietumi gailias, bevystančias gėles,
Pamėgau tolimus, klaidžius kelius, kuriais negalima begrįžt išėjus,
Pamėgau griaut savy beaugančias galias.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip penktojoje vizijoje iš nevilties gimsta ryžtas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mieste kalbantysis pritampa prie minios, pamėgsta rudenį ir ima griauti savyje augančias galias, kol pasiilgsta nebūties. Jam atrodo, kad daugybė žvaigždžių prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės. Tačiau vieną vakarą, abejingai stebėdamas mirštančią saulę, jis staiga pajunta gyvybę, „nuostabų budrumą, begalinį ryžtą“. Posūkis įvyksta pačiame nevilties dugne. Tą naktį gimsta kūryba. Kalbantysis regi žodį, žėrintį įkvėpimo liepsnose lyg nauja saulė, ir jame nušvinta „naujas, nemirštąs pasaulis“.
Rašiniui: MirtisKūrėjasLaikas
2. Kuo skiriasi kaimo artojai ir miesto darbininkai penktojoje vizijoje?
Rašiniui: DarbasŽmogaus vertėLaisvė
3. Ką penktosios vizijos pradžioje kalbančiajam tyliai gieda žemė, upės ir miškai?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.