Vizijos12-14 psl. · apie 10 min.
Penktoji vizija56% kūrinio
12 psl.

Bet kartą baigės vasara. Laukai aptilo. Paskutiniai ežerų ir pelkių paukščiai

Pasuko į pietų šalis šiltas.

Ir ašen palikau namus, sodybą ir pilkąsias aukštumas

Ir atėjau miestan. O su manim atėjęs vakaras ilgais šešėliais klojo parkus ir gatves.

Praeinant dideli lašai nuo mūro sienų purvinų ant veido tiško

Žmonėms, kurie skubėjo pro mane, keistų vilčių ir nerimo pilni.

Iš požemių iškilę darbininkai buvo niūrūs ir išblyškę:

Jie nešės nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdy.

Per daugel metų jie įprato saulėn nepažvelgt, nepažiūrėti,

Sukniubę po dienos našta.

Jų taip, užgesdama iš lėto,

Išblėso džiaugsmo ir tikėjimo šviesa.

Per daugel metų įpratau ir aš iš jų nebesiskirt, savęs nebepažinti,

Lyg dulkė gatvių sūkury aš pritapau prie nešančios srovės.

Ir kai naktim pakeldavo iš miego sunkios ir nelygios mintys,

Aš neberasdavau naujos vilties.

Už tai pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją,

Kurs apipurkščia šaltu lietumi gailias, bevystančias gėles,

Pamėgau tolimus, klaidžius kelius, kuriais negalima begrįžt išėjus,

Pamėgau griaut savy beaugančias galias.

13 psl.

Ir taip užgeso paskutinės džiaugsmo ugnys, o sieloj gimė pabaigos troškimas,

Skausmingoj rezignacijoj pasilgęs nebūties,

Aš pažiūrėjau į žvaigždes: ...kiek daug iš jų, per amžius degt ir šviest užgimę,

Rudens nakty prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės.

III

Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujuos paplūdusi, iš lėto mirė saulė,

Kai aš abuojas toks stebėjau jos kančių finalo minutes

Ir kai žėrėjo platumos ir prasivėrę toliai rodė seną, gniūžtantį pasaulį

Prasmengant į nakties gelmes,

Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant

Ir įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose,

Ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą,

Užvaldantį mane.

IV

Tąnakt, lyg svaidantis šviesas į tamsą laužas,

Liepsnojau per kartų kartas sukurto kraujo ir jėgos liepsna.

Gyvybės upė, skausmo ir mirties ledus pralaužus,

Tekėjo ateities linkme.

Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint,

Su juo ritmingai plakė visatos širdis.

Iš sielos, lyg šaltiniui prasivėrus,

Ištryško ateities vaizdų grandis.

14 psl.

Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis:

Jame skendėjo vandenynai ir kalnų viršūnės žvalgėsi aplinkui išdidžiai;

Ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj

Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip penktojoje vizijoje iš nevilties gimsta ryžtas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mieste kalbantysis pritampa prie minios, pamėgsta rudenį ir ima griauti savyje augančias galias, kol pasiilgsta nebūties. Jam atrodo, kad daugybė žvaigždžių prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės. Tačiau vieną vakarą, abejingai stebėdamas mirštančią saulę, jis staiga pajunta gyvybę, „nuostabų budrumą, begalinį ryžtą“. Posūkis įvyksta pačiame nevilties dugne. Tą naktį gimsta kūryba. Kalbantysis regi žodį, žėrintį įkvėpimo liepsnose lyg nauja saulė, ir jame nušvinta „naujas, nemirštąs pasaulis“.

Rašiniui: MirtisKūrėjasLaikas

2. Kuo skiriasi kaimo artojai ir miesto darbininkai penktojoje vizijoje?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: DarbasŽmogaus vertėLaisvė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.